Atsakymai

1. Stilistiniu požiūriu senovės graikų meną galima skirstyti į keturis didesnius tarpsnius.
Geometrinis menas (1050–700 m. pr. Kr.)
Archainis menas (700–500 m. pr. Kr.)
Klasikinis menas (500–300 m. pr. Kr)
Helenistinis menas (300–100 m. pr. Kr.).

2. Pagrindinis senovės graikų pastato tipas yra šventykla.
Archainiu laikotarpiu susiklostė pagrindinė šventyklos architektūros forma: stačiakampė patalpa kulto atvaizdui (skulptūrai) su prieangiu ir kolonomis.

3. Archaikos laikotarpiu prasidėjo akmens, bronzos ir molio monumentaliosios skulptūros raida. Pagrindinės temos: kūras ir kora. Kūras – stovinčio nuogo jaunuolio figūra, vaizduojanti ir dievą, ir atletą, ir mirusįjį. Kora – apsirengusios moters statula, vaizduojanti deivę arba auką dievams. Šiose skulptūrose nėra jokių individualių bruožų. Figūros frontalios, statiškos. Archainės plastikos ypatumas – vadinama „archainė šypsena”: lūpų kampučiai kilstelėti lyg šypsantis.

4. Senovės graikų tapybos nėra išlikę. Apie graikų tapybą galima spręsti iš to meto aprašymų ir romėnų kopijų. Puiki antikos vazų tapyba rodo šios dailės šakos kokybę.

5. Klasikinio laikotarpio architektūroje toliau tobulinamos proporcijos ir formos, visų pirma šventyklų statyboje. Dorėninį stilių vis dažniau keičia jonėninis. Apie 400 m. pr. Kr. buvo sukurtas korintinis kapitelis, tačiau jis plačiau paplito tik helenistiniu laikotarpiu.

6. Klasikinio laikotarpio miestų statyba virsta savarankiška architektūros šaka. Pirmą kart mėginama jungti pastatus į kompleksą. Žymiausias šio laikotarpio architektūrinis kompleksas – Atėnų akropolis.

7. Skulptūroje, įveikus archainį sąstingį, klasikiniame laikotarpyje pasukama į tikslią žmogaus anatomijos studiją. Tikroviškas nuogo kūno, jo judesio atvaizdas pasidaro pagrindiniu. Skulptorius Polikletas, kūręs daugiausia nuogus atletus, įvedė kontrapostą. Klasikos laikams priklauso ir kiti žymūs skulptoriai: Lisipas, Mironas, Fidijas ir Praksitelis.

8. Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų graikų valstybė išsiplėtė į Artimuosius Rytus, taigi, senovės graikų menas įsiviešpatavo kolonijose. Helenistinio laikotarpio  architektūroje įsivyrauja jonėnų ir korinto orderiai. Galiausiai juos bandoma jungti. Atsiranda nauji puošnių, reprezentacinių pastatų tipai. Žymiausais statinys – Pergamo altorius.

9. Skulptūros kūrėjai, užuot kūrę prie architektūros derančias pavienes skulptūras, ėmėsi savarankiškų figūrų grupių. Figūros vaizduojamos dinamiškame, įstrižame judesyje.