1. Baroko stilius atsirado Romoje ir išplito po visą Europą. Jo raida susijusi su kontrreformacija ir jėzuitų veikla, taip pat su monarchiniu valdymu ir reprezentacine feodalinių dvarų kultūra. Todėl barokas traktuojamas ir kaip kontrreformacijos bei absoliutizmo menas. Taigi, barokas pasižymi pompastika ir puošnumu. 

2. Visoms baroko epochos meno šakoms būdingi šie bendri požymiai: galingas banguojantis judesys, polinkis į patosą bei teatrališkus efektus; iliuzionizmas; plastinė modeliuotė naudojantis šviesotamsos poveikiu; visų meno šakų pritaikymas architektūrai, kuriant menų sintezės kūrinį.

3. Tapyboje atsirado daug Šv. Rašto istoriją ir šventųjų gyvenimus vaizduojančių paveikslų, kuriuose transcendentinis turinys perteikiamas perdėm natūralistiškai. 

4. Baroko tapybos didžiausiu laimėjimu laikomos Iubų freskos. Jų grandiozinio erdviškumo viršūnė buvo iliuzionizmas. Tapyba, optiškai pralauždama sienų ir lubų plokštumas, kuria vientisos, begalinės interjerų erdvės iliuziją. Didelis vaidmuo tenka sienų bei lubų tapybai ir stiuko dekoracijoms. 

5. Skulptūros kūriniai pasižymi dramatiška, patetiška temų interpretacija, teatriškumu. Figūros vaizduotos psichologizuotais veidais, iškalbingais gestais, energingais judesiais, sudėtingomis spiralinėmis pozomis. Kompozicijoje apstu kreivių, įstrižainių, formų kontrastų, šviesos ir tamsos efektų.

6. Pagrindinė skulptorių veiklos sritis buvo bažnyčių ir rūmų dekoravimas, be kita ko, jie kūrė antkapinius paminklus ir portretinius biustus, raitelių statulas ir parkų skulptūras.

7. 17a. mene išskirtinę vietą užima tapyba. Baroko epocha praplėtė vaizduojamų daiktų ratą, praturtino šią dailės sritį naujais žanrais. Tapytojai mėgo šiltus tonus ir švelnius spalvų perėjimus, juos traukė šviesos ir tamsos žaismas, daug dėmesio skyrė medžiagiškumo perteikimui. 

8. Suklestėjo molbertinė tapyba, kaip antai žanrinė tapyba, peizažas ir natiurmortas. Žymiausiu naujojo stiliaus pradininku buvo M.Karavadžas (M.Caravaggio), kurio šviesotamsos tapyba smarkiai paveikė kitus dailininkus (karavadžistai). 

9. Baroko taikomoji dekoratyvinė dailė prabangi, didinga, paradinė. Jai būdinga įmantrios formos, sudėtingi kreivų linijų siluetai, tiršta ornamentinė puošyba, gausios skulptūrinės detalės, polichromija, paauksavimai.

10. Prancūzijoje barokas siejosi su vyravusiu klasicizmu. Jo apraiškų būta skulptūrose, paveiksluose, dekoratyvinėje tapyboje. Ryškiausias prancūzų klasicistinio baroko pavyzdys – Versalio rūmų ansamblis. 

11. 17 a. mene susiformuoja nacionalinės mokyklos: olandų, flamandų, ispanų, prancūzų.

12. 16 a. pabaigoje Flandrijos (dabartinės Belgijos) menas sudaro atskirą nacionalinę mokyklą. 17 a. Flandrija liko karališkosios Ispanijos valdžioje. Paplito į prabangą linkęs barokas. Suklestėjo tapyba, įgijusi ryškių nacionalinių bruožų.

13. Žymiausi flamandų dailininkai: P.P.Rubensas, A. van Deikas, J.Jordansas. Šie dailininkai tapė impozantiškus mitologinio ir religinio žanro paveikslus, portretus, peizažus. 
Jų kūriniai daugiausia dinamiškų kompozicijų, ryškaus kolorito.

14. Ispanijoje dailę labai stipriai veikė bažnyčia. Šioje šalyje buvo daug vienuolių, o bažnytinės apeigos ir tradicijos buvo išsikeroję net ispanų buityje. Bažnyčia duodavo dailininkams užsakymus, diktuodavo temas ir daug ką drausdavo. Ispanų dailė dažniausia persmelkta religinių nuotaikų. 

15. Žymiausi ispanų tapytojai: El Grekas, Franciskas de Surbaranas,  Džiuzepė de Ribera, Diegas Velaskesas 

16. Bažnytinė dailė Olandijoje retai sutinkama. Nėra ir monarcho dvaro mecenato, o aristokratų skaičius – minimalus. Būtent miestelėnai, pirmiausia turtingas prekybinis miesto patriciatas, čia buvo pagrindiniai meno užsakovai.

17. Žymiausi olandų tapytojai - portretistas F.Halsas, buitinio žanro atstovai Vermejeris, van Ostade, J.Stenas, P. de Hochas, peizažas Reisdalis, natiurmortų meistrai V.Heda, V.Kalfas ir neprilygstamasis Rembrantas.

18. 17 a. Prancūzijoje formavosi į klasikinį idealą orientuota dailė - klasikinė tendencija. Ji rėmėsi universalių tobulai ir racionaliai sukomponuotų kompozicijų paieškomis, priešingomis baroko improvizacijai ir spontaniškumui.

19. 17 a. pasižymėjo individualių stilių gausa. Tuo metu egzistavo atskiroms mokykloms ar dailininkų kartoms būdingos stilistinės tendencijos. Žymiausi dailininkai: broliai Le Nenai, Džordžas de la Tūras, ir klasikinės pakraipos Nikolas Pusenas.