Atsakymai

 

Triumfo arka. Paryžius. 1806-30


 

 

 

 

 

 

 

 

1. Klasicizmas - Europos ir Šiaurės Amerikos meno stilius. Jis susiformavo 17a. Prancūzijoje, 18 -19a. I pusėje paplito kitose šalyse. Šis meno stilius, kilęs iš Švietimo epochos idėjų ir klostėsi sąmoningai atsisakant baroko ir rokoko. Priešintasi manierizmui, karavadžizmui. 

Ž.O.Engras. Didžioji odaliska. 1814 m.


 

 

 

 

 


2. Herkulanumo ir Pompėjos iškasenos sužadino siekį vėl atgaivinti antikinį meną ir kultūrą, todėl buvo siekiama atgaivinti antikos ir brandžiojo renesanso idealus. 

A.Kanova. Amūras ir Psichė. 1785-95 m.


 

 

 

 

 

 

 

 

3. Tuo laikotarpiu miestuose buvo kuriamas taisyklingas gatvių tinklas, plačios atviros aikštės, dideli visuomeninių pastatų, rūmų ansambliai su taisyklingo planavimo sodais ir parkais. Šiam stiliui būdingos taisyklingos linijos ir plokštumos, simetrinis planavimas.

Nacionalinė galerija. Londonas. 1832-38 m.


 

 

 

 

 

 

 

 

4. Daugiausia buvo statomi centriško arba stačiakampio plano pastatai: rūmai, triumfo arkos, vilos, teatrai, mokyklos. 
Pastatų formos paprastos, griežtos, atsisakoma puošmenų, kurių taip gausu buvo baroke. 
Klasicizmo architektūrai būdingi simetriški planai, aiškūs, logiški tūriai, orderiai, statinio tektoniką išryškinanti puošyba. Centrinė fasado dalis priminė senovės graikų šventovę.

Valstybės tarybos pastatas. Viena


 

 

 

 

 

 

5. Klasicizmo skulptūra iš esmės sekė antikiniu menu. Glotnus, poliruotas marmuro paviršius, tiksliai paryškinti siluetai suteikia statuloms šaltumo. Gestai santūrūs, idealizuoti veido bruožai, kaip antikinės kolonos ištįsę grakščios skulptūros.

A.Kanova. Paulina Borgezė kaip Venera. 1807 m.


 

 

 

 

 

 

6. Dailėje nustatyta griežta žanrų hierarchija (aukštieji žanrai – istorinės, mitologinės, religinės scenos, žemieji – portretas, peizažas, natiurmortas). Vertinta aiški, vientisa, statiška kompozicija, formų monumentalumas, pusiausvyra, darna. Temos beveik visada imamos iš antikinės mitologijos. Net amžininkams suteikiami antikinių herojų vaidmenys.

Rudė. Marselietė. Paryžiaus Triumfo arkos reljefas


 

 

 

 

 

 

 


7.  Tapybai buvo sunku rasti autentiškų antikinių pavyzdžių, todėl tapytojai antikinę skulptūrą ėmė pavyzdžiu. Jie “lipdė” kūnų formas, pasitelkę šviesotamsą. Spalvos prislopintos, nesistengiant pertekti atspalvių ir spalvų perėjimų. Tapyboje remtasi tiksliu piešiniu, šviesokaita, gludžiu potėpiu, racionalia kolorito gradacija (rudos spalvos pirmajame paveikslo plane, žalios – antrajame, mėlynos – tolimajame). Paprastai paveiksluose buvo vaizduojamos antikos laikų scenos, susijusios su to meto įvykiais. Parenkami pamokantys siužetai, herojų poelgiai vaizduojami kaip sektini.

Ž.L.Davidas. Horacijų priesaika. 1784 m.