Gibertis, Lorencas (Ghiberti, Lorenzo; 1378-1455 m.)

Ankstyvojo renesanso italų skulptorius, auksakalys ir menotyrininkas.
Mokėsi auksakalystės amato savo patėvio Bartolo di Michele dirbtuvėje. 1401 m. laimėjo Florencijos baptisterijos antrųjų bronzinių durų konkursą ir 1403-24  m. sukūrė pagrindinio portalo 28 kvadrifolinius reljefus su Naujojo Testamento scenomis.
Tiek formos, tiek  ikonografijos atžvilgiu priderino jas prie anksčiau A. Pisano sukurtų bronzinių durų.
1425-52 m. Gibertis kūrė savo šedevrą – Florencijos baptisterijos trečiųjų bronzinių durų reljefus.
Šias duris Mikelandželas (Michelangelo) pavadino dar ir dabar vartojamu „Rojaus vartų” vardu.
Gibertis savo reljefams rado naujovišką meninę išraišką: jis atsisakė gotikinio keturlapio (kvadrifolinio) įrėminimo ir pasirinko kvadrato formą. Vietoje 28 mažesnių reljefų sukūrė 10 didesnių su Senojo Testamento scenomis.
Vieno reljefo plokštumoje galėjo tilpti keletas panašaus turinio scenų, taigi pasakojimas įgavo platesnę erdvę.
Dėl savo kompozicijos, perspektyvos vaizdavimo ir figūrų proporcingumo šios durys virto „kelrode žvaigžde”, turėjusia didelę įtaką italų renesanso raidai.
Be to, Gibertis vertinamas kaip meno teoretikas, „Komentarų” („Commentarii”) – menininkų gyvenimo aprašymų – autorius.