Europos
meno stilius, atsiradęs Italijoje, plitęs apie 1590-1750 m.
Meno istorijoje barokas pakeitė manierizmą ir
savo ruožtu užleido vietą klasicizmui.
Pavadinimas kilęs iš romanų
k. ir reiškia „keistas" arba įmantrus".
Prancūzų
klasicizme „baroko" sąvoka buvo vartojama kalbant apie
klasicistinio skonio neatitinkančią praeinančios epochos
architektūrą.
Baroko meno
kryptis atsirado Romoje ir išplito po visą Europą.
Barokas
traktuojamas ir kaip kontrreformacijos bei absoliutizmo menas. Svarbiausi baroko
puoselėtojai buvo Bažnyčia ir aristokratija, nes naujas meno stilius
idealiai tiko jų reprezentacijai ir autoritarinių pretenzijų
stiprinimui.
Taigi barokas pasižymi pompastika ir puošnumu. Visoms tos epochos
meno šakoms būdingi šie bendri požymiai: galingas banguojantis judesys,
polinkis į patosą bei teatrališkus efektus; iliuzionizmas; plastinė
modeliuotė naudojantis šviesotamsos poveikiu; visų meno šakų
pritaikymas architektūrai, kuriant baroko menų sintezės kūrinį.
Ši visa aprėpiančios vienovės idėja įsitvirtino ir
urbanistikoje, kuriai toji epocha skyrė didelę reikšmę.
Stiprių
dvasinį impulsą barokui teikė kontrreformacija, meno uždaviniu
laikanti katalikybės stiprinimą, t. y. rekatalikizaciją.
Tapyboje
atsirado daug Šv. Rašto istoriją ir šventųjų gyvenimus
vaizduojančių paveikslų, kuriuose transcendentinis turinys
perteikiamas perdėm natūralistiškai. Ryškiai paženklintas
kontrreformacijos idėjų, barokas išsirutuliojo ir suklestėjo tik
katalikiškose šalyse.
Vokietijoje jis dėl Trisdešimties metų karo
ėmė reikštis gana vėlai, apie 1650 m. Bet būtent P.
Vokietijos rūmų bei sakralinėje architektūroje barokas
atsiskleidė visomis galiomis ir pasiekė klestėjimo viršūnę.
Bendri
baroko architektūros bruožai
yra dinamiškos formos ir puošni, menų sintezės reikalavimus
atitinkanti vidaus apdaila. Didelis vaidmuo tenka sienų bei lubų
tapybai, o ir stiuko dekoracijoms.
Bet
stiliaus išplitimą visoje Europoje nulėmė Romos brandžiojo
baroko šedevrai.
Vokietijoje baroko architektūra suklestėjo
tik 18 a.
Prancūzų
barokui visąlaik buvo labiau būdingi griežtesni, klasicistiniai bruožai,
brandžiojo baroko tarpsnį ten atitiko vad. stylė
classique. Reikšmingas pavyzdys yra Versalio rūmų ir parko
ansamblis (prancūziškasis parkas).
Anglijoje bei Olandijoje irgi išsirutuliojo
saikingesnio, labiau subalansuotų formų baroko variantas.
Skulptūra taip pat paženklinta dramatiškumo bei patoso, kuris matomas aktyvioje
gestikuliacijoje ir banguojančiuose drabužiuose. Pagrindinė skulptorių
veiklos sritis buvo bažnyčių ir rūmų dekoracijos, be kita
ko, jie kūrė antkapinius paminklus ir portretinius biustus, raitelių
statulas ir parkų skulptūras.
Baroko tapybos
didžiausiu laimėjimu laikomos lubų freskos. Jų grandiozinio
erdviškumo viršūnė buvo iliuzionizmas, iliuzinė tapyba.
Suklestėjo molbertinė
tapyba, kaip antai žanrinė tapyba, peizažas ir natiurmortas.