Bizantiškasis stilius
Tai
viduramžių architektūros ir dailės stilius, plėtotas
4-15 a., Bizantijos imperijoje, taip pat pasireiškęs kaimyniniuose kraštuose.
Susiformuoja žlugus Romos imperijai. Bizantija tapo graikiškųjų meno
tradicijų saugotoja ir tęsėja, be to, ją veikė ir
į prabangą linkę Rytai. Stilius klostėsi veikiamas helenizmo,
senovės Romos ir ankstyvosios krikščionybės, Artimųjų
Rytų architektūros ir dailės.
Bizantiško stiliaus ištakos siejamos su oficialiu
krikščionybės įsitvirtinimu (313 m.) Romos imperijoje, centralizuotoje Bizantijos imperatoriaus, kuris buvo pasaulietinis ir dvasinis
vadovas, valdžia bei rūmų kultūra.
Šio stiliaus centras –
Bizantijos imperijos sostinė Konstantinopolis, periferiniai židiniai –
vienuolynai, kuriuose puoselėtos vietinės meno mokyklos.
Klestėjimo
laikotarpiu bizantiškas stilius apėmė didžiulę teritoriją:
Graikiją, Užkaukazę, Š.Egiptą, Siriją, kt. kraštus,
kuriuose ryškėjo regioninės stilistinės pakraipos.
Bizantijos
dailę lėmė krikščionybės teologija ir neoplatonizmo idėjos.
Šio stiliaus menui būdingas simboliškumas, misticizmas, sąlygiškas,
kanonizuotas vaizdavimas. Plėtota pasaulietinė (neišliko) ir sakralinė
architektūra, sienų tapyba.
Valstybės
suklestėjimo laikotarpiu susiformuoja pagrindiniai maldos namų tipai.
Vakarinėje imperijos dalyje – bazilikinio plano pastatai, Rytinėje
– kryžiaus-kupolinės cerkvės.
Susiformuoja krikščioniškoji
ikonografija.
Vidinės patalpų sienos gausiai puošiamos spalvingomis
mozaikomis, kurių pagrindinės temos – biblijiniai siužetai.
Išdėstant
sieninę tapybą ir mozaikas griežtai laikomasi tam tikrų taisyklių.
Kupole vaizduotas Kristus Visavaldis (Pantokratorius), dažnai iki juosmens,
apsuptas arkangelų ar apaštalų, centrinėje apsidėje –
Dievo motina Oranta (stovinti figūra su pakeltomis maldai rankomis) arba
Marija soste, apsidės šonų viršuje – arkangelai, apačioje –
apaštalai, Bažnyčios Tėvai, pranašai, valdovai. Pastatų burėse
paprastai komponuoti evangelistai, ant stulpų – Apreiškimo scena,
transepto sienose – Kristaus ir Marijos gyvenimo vaizdai. Vakarinėje
sienoje vaizduotas Paskutinysis Teismas. Dangiškąją hierarchiją
atitiko figūrų dydžiai: didžiausias – Kristus Visavaldis, mažiausi
– mirtingieji žemės valdovai.
Kompozicijoms būdinga atvirkštinė
perspektyva, frontalumas, linearizmas, ryškios spalvos, auksiniai arba žydri
fonai, simbolizuojantys amžinybę, žmonių figūros schematiškos,
išilgintos, plokščios, lyg bekūnės.
Bizantijos
mene nesutinkame skulptūros, tačiau klesti tapyba. Ją matome
cerkvėse, rankraštinių knygų miniatiūrose.
Tapomos ikonos
– šventieji paveikslai. Pravoslavų tikėjimą išpažįstančiose
šalyse iki mūsų dienų ikonos tapomos prisilaikant Bizantijoje
nustatytų taisyklių.
Žlugus
Bizantijos imperijai, bizantinis stilius gyvavo ortodoksų kraštuose.
Rusijoje – iki 17a. pab., jo formos stilizuotos 19 a. – 20 a. pr.