Gotikinis stilius
Tai
brandžiojo ir vėlyvojo
viduramžių laikotarpio Europos architektūros ir dailės stilius.
Atsirado po romanikos ir gyvavo 12-14 a. Susiformavo Prancūzijoje, iki 16
a.
paplito po kitas Vakarų Europos kultūriniam sluoksniui priklausančias
šalis.
Amatų
ir prekybos augimas paskatino miestų plėtotę. Miestus, kurie kūrėsi
prie vandens kelių, valdovo pilies ar vienuolyno, juosė gynybiniai
įtvirtinimai.
Atsirado naujos paskirties pastatų rūšys:
amatininkų cechų ir pirklių gildijų namai, prekybos halės.
Miesto centre statyta rotušė ir katedra.
To
meto inžinierines naujoves ir stilistinius principus ryškiausiai įkūnijo
bažnyčių, ypač katedrų, architektūra. Bažnyčios
jau nebepanašios į tvirtoves, jos lengvais grakščiais bokštais
stiebiasi į dangų tarsi būtų ne iš akmens. Stulpai,
nerviūros, kontraforsai ir arkbutanai sudarė griaučius,
kurie galėjo stovėti patys savaime. Todėl siena prarado laikančios
konstrukcijos paskirtį.
Paprastai gotikinės bažnyčios buvo
statomos lotyniško kryžiaus plano. Kontraforsai ir arkbutanai jų išorei
teikia savitumo.
Puošnumu išsiskiria vakarinis fasadas, su portalais, virš jų
nusmailintais dekoratyviniais frontonais, dideliu apvaliu langu rože ir
daugybe skulptūrų.
Fasade du bokštai.
Smailiaarkiai langai puošiami
vitražais.
Gotikos epochoje skulptūros menas t.p. pažengė pirmyn.
Buvo siekiama tikroviškumo, išraiškingumo ir pavaizduoti žmogaus kūno
judesį. Vėl atsirado apvalioji skulptūra.
Didelė dalis
skulptūrų buvo susijusi su architektūra: figūros rėmėsi
į sieną. Tai aukštos, lieknos, grakščios, ilgais klostytais
drabužiais figūros.
Apvalioje (dažnai medinėje) skulptūroje
naujos temos: Dievo Motina su kūdikiu Jėzumi, Kristaus kentėjimai.
Vokietijoje atsirado tapyti ir drožinėti suveriami altoriai.
Architektūros
stilistika veikė ir kitas dailiosios kūrybos sritis: miniatiūrų
tapybą, amatus. Plėtojosi auksakalystė, emaliavimas, tekstilė,
kaulo, medžio ir stiklo dirbinių gamyba.