Gotikinis stilius  

Tai brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių laikotarpio Europos architektūros ir dailės stilius. Atsirado po romanikos ir gyvavo 12-14 a. Susiformavo Prancūzijoje, iki 16 a. paplito po kitas Vakarų Europos kultūriniam sluoksniui priklausančias šalis.
Amatų ir prekybos augimas paskatino miestų plėtotę. Miestus, kurie kūrėsi prie vandens kelių, valdovo pilies ar vienuolyno, juosė gynybiniai įtvirtinimai. 
Atsirado naujos paskirties pastatų rūšys: amatininkų cechų ir pirklių gildijų namai, prekybos halės. Miesto centre statyta rotušė ir katedra.
To meto inžinierines naujoves ir stilistinius principus ryškiausiai įkūnijo bažnyčių, ypač katedrų, architektūra. Bažnyčios jau nebepanašios į tvirtoves, jos lengvais grakščiais bokštais stiebiasi į dangų – tarsi būtų ne iš akmens. Stulpai, nerviūros, kontraforsai ir arkbutanai sudarė „griaučius”, kurie galėjo stovėti patys savaime. Todėl siena prarado laikančios konstrukcijos paskirtį. 
Paprastai gotikinės bažnyčios buvo statomos lotyniško kryžiaus plano. Kontraforsai ir arkbutanai jų išorei teikia savitumo. 
Puošnumu išsiskiria vakarinis fasadas, su portalais, virš jų nusmailintais dekoratyviniais frontonais, dideliu apvaliu langu – rože ir daugybe skulptūrų. 
Fasade – du bokštai. 
Smailiaarkiai langai puošiami vitražais. 
Gotikos epochoje skulptūros menas t.p. pažengė pirmyn. Buvo siekiama tikroviškumo, išraiškingumo ir pavaizduoti žmogaus kūno judesį. Vėl atsirado apvalioji skulptūra. 
Didelė dalis skulptūrų buvo susijusi su architektūra: figūros rėmėsi į sieną. Tai aukštos, lieknos, grakščios, ilgais klostytais drabužiais figūros. 
Apvalioje (dažnai medinėje) skulptūroje – naujos temos: Dievo Motina su kūdikiu Jėzumi, Kristaus kentėjimai. 
Vokietijoje atsirado tapyti ir drožinėti suveriami altoriai.
Architektūros stilistika veikė ir kitas dailiosios kūrybos sritis: miniatiūrų tapybą, amatus. Plėtojosi auksakalystė, emaliavimas, tekstilė, kaulo, medžio ir stiklo dirbinių gamyba. 

atgal