Senovės graikų menas

Senovės graikų meno ištakos siekia apie 1000 m. pr. Kr., Kretos ir Mikėnų kultūrą.
Jo nuosekli raida buvo menkai įtakojama kitų kultūrų ir truko maždaug iki 100 m. pr. Kr. Galiausiai senovės graikų menas įsiliejo į romėnų meną ir smarkiai jį paveikė. Tad daugelis senovės graikų kūrinių išliko romėnų kopijų pavidalu. 
Pagrindinis senovė graikų pastato tipas yra šventykla. 
Skulptūroje vyrauja kultinės skulptūros ir dekoracinės frizų skulptūros. 
Senovės graikų tapybos nėra išlikę. Apie graikų tapybą galima spręsti iš to meto aprašymų ir romėnų kopijų. 
Puiki antikos vazų tapyba rodo šios dailės šakos kokybę.
Stilistiniu požiūriu senovės graikų meną galima skirstyti į keturis didesnius tarpsnius. 

Geometrinis menas (1050–700 m. pr. Kr.). Šiuo laikotarpiu didžioji skulptūra dar nežinoma. Kuriama mažoji plastika iš molio, akmens ir metalo. Keramika puošiama linijiniais geometriniais raštais – tai juostos iš meandrų ir kitų ornamentų. Nuo 8 a. pr. Kr. geometrinį raštą papildo žvėrių ir žmonių figūros. 

Archainis menas (700–500 m. pr. Kr.) šiam laikotarpiui būdinga monumentali architektūra ir plastika. Architektūroje, remiantis medžio ir molio senosios statybos patirtimi, 8 ir ypač 7 a. pr. Kr. statomos akmens šventyklos. Tuo laikotarpiu susiklostė šventyklos pagrindinė architektūros forma: stačiakampė patalpa kulto atvaizdui (skulptūrai) su prieangiu, apsuptu kolonomis. Buvo statoma iš tašyto marmuro, ar kalkakmenio blokų. 6 a. pr. Kr. vid. galutinai susiformavo dorėninės architektūros stilius, o nuo 5 a. pr. Kr. – jonėnų stilius. Remiantis šių stilių orderiais, šventyklų pastatų dalys išlaiko griežtas tam tikro stiliaus proporcijas. 
Archaikos laikotarpiu prasidėjo akmens, bronzos ir molio monumentaliosios skulptūros raida. Pagrindinės temos: kūras ir kora. Kūras – stovinčio nuogo jaunuolio figūra, vaizduojanti ir dievą, ir atletą, ir mirusįjį. Kora – apsirengusios moters statula, vaizduojanti deivę arba auką dievams. Šiose skulptūrose nėra jokių individualių bruožų. Figūros frontalios, statiškos. Žingsnio stovėsena ir prie šonų prispaustos rankos, gal būt rodo senovės Rytų ir senovės Egipto dailės įtaką. Archainės plastikos ypatumas – vadinama „archainė šypsena”: lūpų kampučiai kilstelėti lyg šypsantis; daugelio manymu, tai esąs pirmasis mėginimas perteikti sielos būseną. 
Apie archainę tapybą galima spręsti tik iš kelių keramikos ir marmuro plokščių, nes sieninės tapybos neišliko.

Klasikinis menas (500–300 m. pr. Kr) architektūroje toliau tobulinamos proporcijos ir formos, visų pirma šventyklų statyboje. Dorėninį stilių vis dažniau keičia jonėninis. Apie 400 m. pr. Kr. buvo sukurtas korintinis kapitelis, tačiau jis plačiau paplito tik helenistiniu laikotarpiu. 
Miestų statyba virsta savarankiška architektūros šaka. Pirmą kart mėginama jungti pastatus į kompleksą. Žymiausias šio laikotarpio architektūrinis kompleksas – Atėnų akropolis.
Skulptūroje, įveikus archainį sąstingį pasukama į tikslią žmogaus anatomijos studiją. Tikroviškas nuogo kūno, jo judesio atvaizdas pasidaro pagrindiniu. Skulptorius Polikletas, kūręs daugiausia nuogus atletus, įvedė kontrapostą. Klasikos laikams priklauso ir kiti žymūs skulptoriai: Lisipas, Mironas, Fidijas ir Praksitelis. 
Svarbiausi išlikę kūriniai: Olimpijos Dzeuso šventyklos metopos (~460 m. pr Kr.), Atėnų akropolio Partenono frizas (5 a. pr. Kr. II p.) ir bronzinė skulptūra „Dievas iš jūros” (~ 450 m. pr. Kr.).
To meto vazų tapyboje vyrauja raudonfigūris stilius. Tai rodytų, kad ir paveiksluose buvo tapomi šešėliai ir mėginama pavaizduoti erdvę.

Helenistinis menas (300 m. – 1 a. pr. Kr.). Po Aleksandro Didž. užkariavimų graikų valstybė išsiplėtė į Artimuosius Rytus, taigi, senovės graikų menas įsiviešpatavo kolonijose. Šiuo laikotarpiu architektūroje įsivyrauja jonėnų ir korinto orderiai. Galiausiai juos bandoma jungti. Atsiranda nauji puošnių, reprezentacinių pastatų tipai. Žymiausiais statinys – Pergamo altorius. Urbanistiniu atžvilgiu mieste dominavo didelė, puošni prekybos aikštė, maudyklos, parkai, teatrai; pasirodo ir naujas pastato tipas – biblioteka. 
Aleksandrija – ryškus atikinio miesto pavyzdys. Miestą suprojektavo pats Aleksandras Didysis. 
Skulptūros kūrėjams irgi parūpo glaudesnė kūrinių sąveika. Užuot kūrus prie architektūros derančias pavienes skulptūras, imamasi savarankiškų figūrų grupių. Figūros vaizduojamos dinamiškame judesyje, įstrižame kūno posūkyje, o įspūdžiui sustiprinti naudojama šviesotamsa.

Tapybos originalų neišliko. Tarp Pompėjos Misterijų viloje rastų freskų yra keletas helenistinės tapybos kopijų.

atgal