Impresionizmas
Impresionizmas,
kaip nauja meno srovė susiformavo 19 a. II pus.
Pirmą kartą šį terminą oficialiai panaudojo prancūzų žurnalistas, meno
kritikas Lui Lerua, norėdamas pajuokti spalvingą K.Monė paveikslą „Įspūdis
– saulės patekėjimas”. K.Monė ir jo draugai, pabrėždami savo ryžtą ir
toliau eiti naujuoju keliu, laužyti saloninės tapybos kanonus šį terminą drąsiai
prisiėmė. Jie pradėjo vadintis impresionistais, o pats impresionizmas aprėpė
visas meninio mąstymo sritis.
Galima teigti, jog daugelis reikšmingesnių 20 a. dailės reiškinių yra susiję
su impresionizmu.
Iš tiesų impresionistai stengėsi savo darbuose atspindėti gamtos ir
aplinkinio gyvenimo akimirkos įspūdžius. Jie aiškino, kad iki šiol nei
vienas dailininkas netapė tokios gamtos, kokią iš tiesų mato žmogus. Jie
visus daiktus ir objektus vaizdavo vienodai tiksliai. Iš tiesų, žmogaus akis
aiškiai mato tik dalį daiktų ir tik tuos, kurie pakliūva į regėjimo lauką.
Visa kita ištirpsta šviesos, spalvos žaisme. Todėl impresionistai atsisakė
aiškių kontūrų ir juodų šešėlių. Jie vaizdavo ne tiek pačius daiktus,
kiek juos supančią šviesą ir atmosferą.
Jie dirbo lauke, atviroje šviesoje. Naudojo šviesias grynas spalvas, kurias
tepė ant drobės mažais potepiais. Žiūrint į paveikslą iš toliau, tokie
smulkūs potepiai susiliedavo į vieną toną. Tokiu būdu susidarydavo įspūdis,
kad paveiksle, kaip kad būna karštą vasaros dieną, virpa oras.
Impresionistai įnešė naujovių ir kompozicijoje, bei paveikslo sandaroje.
Iki šiol paveikslų kompozicijos būdavo gerai apgalvotos, personažai dažnai
atrodydavo lyg pozuojantys. Impresionistų darbuose pagautas realybės momentas;
dažnai paveikslo rėmai lyg nupjauna daiktus arba figūras. Tokiu būdu jie dažnai
atrodo fragmentiški.
Impresionistai neieškojo savo kūriniams ypatingų siužetų
ar turinio. Jie tapė paprastus daiktus, peizažus, miesto vaizdus, savo amžininkus.
Impresionizmas
– sąlyginis pavadinimas. Jis buvo pritaikytas dailininkams, kurie dėl savo
drąsių darbų nebuvo priimami į saloną – oficialų prancūzų dailės
forumą.