Realizmas
Kaip
galinga srovė, realizmas susiformavo 19 a. vid.
Jis įgauna
apibrėžtą meninę sistemą, turinčią teorinį pagrindą.
Žvilgsnis į realybę ir visas jos apraiškas, remiantis tiksliu mokslu, tapo
pagrindiniu šio stiliaus reikalavimu. Realistų kalba tapo aiški, tiksli,
pakeitusi miglotą, raibuliuojančią romantikų kalbą.
1848 m. Prancūzų revoliucija iškėlė proletariatą. Mene buvo ieškoma apibendrinto,
monumentalaus, o ne anekdotiškai-žanrinio, kaip buvo iki šiol, žmogaus
paveikslo. Šio žmogaus buitis, gyvenimas, darbas, tapo nauja meno tema.
Realistai stengėsi perteikti realų gyvenimą, t.y. realius žmones, tikrą
gamtą, be pagražinimų ar iškraipymų.
Realizmas pirmiausia pasirodė peizažinėje tapyboje.
Svarbus šio laikotarpio reiškinys Barbizono mokykla. Grupė jaunų tapytojų
atvyko į Barbizoną, kaimelį netoli Paryžiaus. Savo kūrybą jie skyrė prancūzų
gamtos vaizdavimui. Jie tapė etiudus gamtoje iš natūros. Paveikslus
pabaigdavo dirbtuvėse. Todėl jie pabaigti tiek kompoziciškai, tiek
spalviniai. Jei siekė atidžiai tirti gamtą ir tikroviškai ją vaizduoti, išsaugant
individualybę.
Nauji herojai ir temos pagimdė
taip pat kritinį požiūrį į egzistuojančią
tvarką - taip susiformavo kritinis realizmas. Labiausai kritiškai
nusiteikusius dailininkus vadina kritiškaisiais realistais.