Realizmas

Kaip galinga srovė, realizmas susiformavo 19 a. vid.
Jis įgauna apibrėžtą meninę sistemą, turinčią teorinį pagrindą.
Žvilgsnis į realybę ir visas jos apraiškas, remiantis tiksliu mokslu, tapo pagrindiniu šio stiliaus reikalavimu. Realistų kalba tapo aiški, tiksli, pakeitusi miglotą, raibuliuojančią romantikų kalbą.
1848 m. Prancūzų revoliucija iškėlė proletariatą.  Mene buvo ieškoma apibendrinto, monumentalaus, o ne anekdotiškai-žanrinio, kaip buvo iki šiol, žmogaus paveikslo. Šio žmogaus buitis, gyvenimas, darbas, tapo nauja meno tema.
Realistai stengėsi perteikti realų gyvenimą, t.y. realius žmones, tikrą gamtą, be pagražinimų ar iškraipymų.
Realizmas pirmiausia pasirodė peizažinėje tapyboje.
Svarbus šio laikotarpio reiškinys – Barbizono mokykla. Grupė jaunų tapytojų atvyko į Barbizoną, kaimelį netoli Paryžiaus. Savo kūrybą jie skyrė prancūzų gamtos vaizdavimui. Jie tapė etiudus gamtoje iš natūros. Paveikslus pabaigdavo dirbtuvėse. Todėl jie pabaigti tiek kompoziciškai, tiek spalviniai. Jei siekė atidžiai tirti gamtą ir tikroviškai ją vaizduoti, išsaugant individualybę.

Nauji herojai ir temos pagimdė taip pat kritinį požiūrį į egzistuojančią tvarką - taip susiformavo kritinis realizmas. Labiausai kritiškai nusiteikusius dailininkus vadina kritiškaisiais realistais. 

atgal