Renesansas  

Tai Vakarų ir Centrinės Europos šalių kultūros ir visuomeninės minties raidos epocha – pereinamasis nuo viduramžių prie naujųjų amžių kultūros laikotarpis (Italijoje 14-17 a., daugelyje kitų šalių 15-16 a.). 
Renesansui būdinga ryškus meno ir mokslo pakilimas, jų pasaulietinės tendencijos, antikos kultūros tradicijų atgaivinimas. 
Renesanso menui būdinga aiškios, ramios formos, harmoningos proporcijos, tikėjimas žmogaus protu. Formavosi nauja pasaulėžiūra, kurios principų kūrėjai ir skleidėjai vadinosi humanistais, norėdami pabrėžti, kad jų studijų ir veiklos objektas yra žmogus, jo sukurtos vertybės. 
Architektūroje atsiranda naujo tipo statiniai: miestų rūmai, užmiesčio vilos, universitetai, našlaičių prieglaudos, ligoninės. 
Buvo naudojami antikiniai orderiai ir konstrukcinės sistemos – įvairių tipų arkos, cilindriniai, kryžminiai skliautai, kolonos, piliastrai, vietoj bokštų – kupolai. 
Pastatų kompozicijai būdinga simetrija, horizontalumas, saikingos dekoratyvinės formos, taisyklinga, šviesi vidaus erdvė. Buvo stengiamasi, kad pastatų proporcijos atitiktų žmogaus proporcijas ir poreikius.
Renesanso epocha atnaujino ir tapybą. Dailininkai vėl grįžo į gamtą, išmoko tiksliai perteikti erdvę, šviesą ir šešėlius, natūralias pozas, įvairius žmogaus jausmus. 
Renesanse skulptūra atsiskyrė nuo architektūros. Salėse, aikštėse ir rūmuose skulptūras galima apžiūrėti iš visų pusių. Vaizduojami šaunūs, narsūs žmonės, iš Biblijos pasirenkami tokie personažai, kurie buvo panašūs į energingus renesanso žmones. 
Europoje pradėjus naudoti popierių, atsirado spaustuvinė grafika. 14 ir 15 a. sandūroje atsirado medžio ir vario graviūrų

atgal