Rokoko stilius

Prancūzijoje, po karaliaus Liudviko 16, „karaliaus saulės”, mirties (1715 m.) prasidėjusi meno epocha vadinama rokoko stiliumi (panc. Rococo, iš rocaille – kuris reiškė tuo metu madingus akmeninius ir kriauklinius sodo papuošimus, taip pat pačius akmenukus ir kriauklytes). 
Rokoko pirmiausia reiškėsi kaip dekoracijų stilius: lengvi, elegantiški ornamentai (rokailai), stiuko plastika, auksuotomis detalėmis ir freskomis puošiamos civilinių ir sakralinių pastatų sienos ir lubos. 
Rokoko stilius vyravo pastatų vidaus puošyboje.
Rokoko suklestėjo apie 1730 m. 
Brandaus rokoko epochos pastatai palyginti nedideli ir išoriškai paprasti – rūmai ir gyvenamieji namai vienai šeimai. Mažų salonų ir buduarų sienas dengė šviesūs paneliai arba veidrodžiai, kuriuos puošė dekoratyvios kompozicijos iš gėlių, šakų ir lapų. 
Švelnūs pasteliniai perlų pilkumo, auksiniai arba sidabriniai tonai, blizgančios sidabrinės plokštumos, tyliai skambčiojantys krištoliniai šviestuvai šiuos kambarius darė panašius į muzikines dėželes.
Dažnai daiktai ir papuošimai įgaudavo kaprizingai asimetriškas formas. Visur naudojamas kriauklės motyvas. Tai dalis sienos arba daikto paviršiaus keistai vingiuojančiais kontūrais pjaustytame rėme.
Madingais tapo ir visokiausi kinietiško stiliaus papuošimai. Tai buvo atvežtų į Europą kinietiškų meno amatų dirbinių mėgdžiojimas. Kėdės ir krėslai apmušti šviesiais audiniais, lenktomis kojelėmis, lengvos, mažos komodos, sekreterai ir kiti daiktai priminė žaisliukus. 
Ir moterys ir vyrai dėvėjo švelnių tonų šilkinius rūbus, puošėsi nėriniais ir pudruotais perukais.
Tapyboje dominavo šviesūs rožiniai ir žydri tonai, virpanti šviesa, paslaptingi peizažo fonai. 
Šalia aliejinių dažų dažnai naudodavo pasteles. Dailininkai tapė šventes soduose ir teatrinius vaidinimus. Gracingos damos ir kavalieriai linksminasi poetiškame parkų fone, žaižaruoja šilkiniai drabužiai. 
Lengvumas, švelnumas ir gracija viešpatavo ir skulptūroje. 
Dažnai vaizduojamos besimaudančios moterys, pučiai ir amūriukai. 
Labai madingi rokoko epochoje įvairūs porcelianiniai niekučiai. Europoje juos pradėta gaminti Maizeno mieste, Vokietijoje. Čia galų gale pavyko įspėti Azijoje saugotą porceliano ganybos paslaptį. 
Naujos rokoko idėjos veikė ir parkų projektuotojus. Priešingai simetriškam ir taisyklingam prancūziškojo baroko parkui, atsirado natūralią gamtą mėgdžiojantis parkas vingiuotais takeliais su lyg atsitiktinai išmėtytomis medžių grupėmis. 
Toks parkas vadinamas angliškuoju, nors iš tikrųjų ši idėja gimė Kinijoje.
Rokoko gimtinė Prancūzija savo architektūroje netrukus atsisakė šio stiliaus, tačiau Austrijoje ir P. Vokietijoje jis ir toliau gyvavo elegantiškuose ir gracinguose fasaduose bei vidaus apdailoje. Džiugios, šventiškos ornamentikos formos klestėjo architektūroje, tapyboje, plastikoje, kalvystėje ir sąlygojo šių meno šakų sambūvį, pasireiškiantį rokoko menų sintezės kūriniais. 

atgal