Romantizmas
Tai
19 a. I pus. kultūrinis judėjimas; filosofinių ir estetinių, meninių idėjų
bei tendencijų visuma.
19 a. pradžioje susiformavusi pasaulėjauta, kuri užvaldė visas meno sritis –
poeziją, muziką, tapybą ir kt., –
tačiau neįgijo vientisos menininės
raiškos.
Romantizmas patyrė Didžiosios prancūzų revoliucijos keltų laisvės
ir demokratijos idealų įtaką. Jis neigė švietėjiškos filosofijos
racionalizmą kėlė menininko vaizduotės, intuicijos, jausmų reikšmę,
vertino kūrybos individualumą ir subjektyvumą. Linko į dramatizmą, patosą,
religinę mistiką.
Domėjosi istorija, folkloru, egzotinėmis kultūromis,
transcendentiniais reiškiniais.
Garbino gamtą, pirmykščių natūralių
stichijų pasaulį.
Priešinosi neoklasicizmo ir akademizmo įteisintoms griežtoms ikonografijos normoms bei
vaizduosenos taisyklėms. Jie nesukūrė savarankiškos, vientisos stilistinės
sistemos.
Dailininkai rėmėsi neoklasicizmo, baroko vėlyvuoju laikotarpiu, realizmo išraiškos priemonėmis. Kūriniams būdinga dinamiška kompozicija,
ekspresyvi plastika, emocionalus meninis vaizdas.
Bendresne prasme –
emocionalumo, asmeniškumo,
dramatizmo akcentavimas mene, dažnai plėtojant egzotiškus, literatūrinius,
istorinius siužetus.
Vokietijoje ši epocha
prasidėjo viešpataujant klasicizmui
ir truko iki pat bydermejerio.
Romantizmo
judėjimas sėmėsi medžiagos iš
viduramžių: architektūra prisiminė
gotiką, tapyba –
sakmes, pasakas, apskritai folklorą.
Greta praeities temų buvo itin pamėgę gamtos
motyvus, tapė poetiškus peizažus, kuriuose žmonės sudaro tik stafažą
emocionaliai pakylėtoje girių, uolų, dangaus ir
jūros scenerijoje.
Italijos trauka skatino dailininkus, kaip kad kitados nazaretiečius, vykti į Romą. Blaiviai mastantys
romantikai, pvz., K. F. Šinkelis, visas jėgas skyrė architektūros
paminklų stebėjimui –
piešė juos ir tapo paminklų apsaugos
pradininkais. Buvo kuriama daug portretų, tarp jų –
gražiausi draugystę
vaizduojantys 19 a. paveikslai.
Be to, tarp romantikų atsirado ir puikių
iliustratorių, kurie remdamiesi senovės pavyzdžiais, įamžino tuometinius
literatus.
Architektūroje romantizmo nuostatos
paveikė sodų ir parkų meno plėtrą (angliškasis parkas), paskatino
istorizmo ir eklektikos principų susiformavimą bei neostilių paplitimą.
Ryškiausiai romantizmo idėjos
atsiskleidė tapyboje (iš dalies grafikoje).
Plėtojosi peizažas, istorinis žanras,
portretas.
Vaizduoti savojo laikmečio įvykiai bei praeities (ypač viduramžių) scenos, neretai
sukurtos remiantis meninės prozos ir poezijos šaltiniais. Ryškintas
individualus dvasinis žmogaus pasaulis.
Akcentuota spalva, šviesos ir šešėlių
efektai.
Skulptūroje įsivyravo laisvesnė kompozicija,
tapybiškas formų modeliavimas, kontrastinga šviesokaita.