Secesija

Formavosi veikiama austrų ir vokiečių simbolizmo. Secesijos raidai didžiausią įtaką padarė Vienos Secesiono ir Vienos dirbtuvių veikla. Krypties principus propagavo žurnalas „Ver Sacrum". Stilius vadinamas secesija pagal Vienos „Sezession" grupę.
Europoje naujasis stilius įsitvirtino 1880 m. 
Kai kur jis išsilaikė dar ir po pirmojo pasaulinio karo.
Įvairiose šalyse secesijos stilius vadinamas skirtingai: Vokietijoje – Jugendstil, Prancūzijoje – l’art nouveau, Didžiojoje Britanijoje – the Modern Style (modernu). 
Suteikdama naują pavidalą secesija reiškėsi architektūroje, interjeruose, tapyboje, knygų iliustracijose, stiklo dirbiniuose, o ypač papuošaluose. Secesijos menininkai labai mėgo vešlias gėlių ir augalų formas imituojančius ornamentus, didelę reikšmę teikė lanksčioms linijoms. Dažniausia atsisakoma perspektyvos ir plastiškumo, pirmenybę teikiant plokštumų meniniam apipavidalinimui. 
Šiam stiliui būdingas išorinis dekoratyvumas. Papuošimams naudojami augaliniai motyvai, tačiau taip stilizuoti, kad tiesiog sunku pažinti realų augalą. Pagrindinis vaidmuo tenka gražioms plaukiančioms linijoms, po vieną ar ištisom puokštėm dengiančioms paviršių. Neretai tarp augalinių motyvų įsiterpia gracingos moterų figūros, sparnuotos fėjos ir kitos būtybės, paukščiai. Čia ypač svarbi linija – pagrindinė šio stiliaus išraiškos priemonė. Banguotos, lanksčios, suktos, lakios linijos, plokščių, kontrastingų spalvų deriniai ir gausi ornamentika grąžino tapybai dekoratyvumą. 
Moderno formų švelnumas ir grakštumas paveikė ir skulptūrą, tačiau čia ypatingų aukštumų nepasiekta. 
Kur kas didesnę įtaką modernas turėjo grafikai. Tai suprantama: juk abu jungia viena ypatybė – linijų žaismas. Ypač būdingų pavyzdžių galime atrasti knygų iliustracijose ir plakatuose. 
Architektūroje moderno stilius stengėsi atitikti praktinius poreikius, nors neretai tam trukdė modernui būdingų puošmenų gausa. Jeigu klasicizmo laikotarpiu architektai, projektuodami pastatą, didžiausią dėmesį skirdavo jo išorei ir tik po to planuodavo vidines patalpas, tai modernui būdingi priešingi principai – pastatai tarsi lipdomi iš įvairių dydžių ir formų patalpų. Šis principas gerai matyti tuomet gausiai statomų teatrų architektūroje. Įvairiaspalvės medžiagos, piliastrai vertikaliais grioveliais, reljefai ir įvairiausi įmantrūs fantastiniai ornamentai fasaduose sukurdavo šviesos ir tamsos žaismą. Prie to prisidėdavo dinamiškų linijų rėmais langai, žiemos sodus primenantys vestibiuliai. Pastatų vidų taip pat puošė ištįsę, grakštūs siluetai bei aptakios formos. 

atgal