Secesija
Formavosi
veikiama austrų ir vokiečių simbolizmo. Secesijos raidai didžiausią įtaką
padarė Vienos Secesiono ir Vienos dirbtuvių veikla. Krypties principus
propagavo žurnalas „Ver Sacrum".
Stilius vadinamas secesija pagal Vienos
„Sezession" grupę.
Europoje
naujasis stilius įsitvirtino 1880 m.
Kai kur jis išsilaikė dar ir po pirmojo
pasaulinio karo.
Įvairiose šalyse secesijos stilius vadinamas skirtingai:
Vokietijoje – Jugendstil, Prancūzijoje
– l’art nouveau, Didžiojoje Britanijoje – the Modern Style
(modernu).
Suteikdama naują pavidalą secesija reiškėsi architektūroje,
interjeruose, tapyboje, knygų
iliustracijose, stiklo dirbiniuose, o ypač papuošaluose. Secesijos menininkai
labai mėgo vešlias gėlių ir augalų formas imituojančius ornamentus, didelę
reikšmę teikė lanksčioms linijoms. Dažniausia atsisakoma perspektyvos ir
plastiškumo, pirmenybę teikiant plokštumų meniniam apipavidalinimui.
Šiam stiliui būdingas išorinis dekoratyvumas. Papuošimams naudojami
augaliniai motyvai, tačiau taip stilizuoti, kad tiesiog sunku pažinti realų
augalą. Pagrindinis vaidmuo tenka gražioms plaukiančioms linijoms, po vieną
ar ištisom puokštėm dengiančioms paviršių. Neretai tarp augalinių motyvų
įsiterpia gracingos moterų figūros, sparnuotos fėjos ir kitos būtybės,
paukščiai. Čia ypač svarbi linija – pagrindinė šio stiliaus išraiškos
priemonė. Banguotos, lanksčios, suktos, lakios linijos, plokščių,
kontrastingų spalvų deriniai ir gausi ornamentika grąžino tapybai
dekoratyvumą.
Moderno formų švelnumas ir
grakštumas paveikė ir skulptūrą, tačiau čia ypatingų aukštumų
nepasiekta.
Kur kas didesnę įtaką modernas turėjo grafikai. Tai suprantama:
juk abu jungia viena ypatybė – linijų žaismas. Ypač būdingų pavyzdžių
galime atrasti knygų iliustracijose ir plakatuose.
Architektūroje moderno
stilius stengėsi atitikti praktinius poreikius, nors neretai tam trukdė
modernui būdingų puošmenų gausa. Jeigu klasicizmo laikotarpiu architektai,
projektuodami pastatą, didžiausią dėmesį skirdavo jo išorei ir tik po to
planuodavo vidines patalpas, tai modernui būdingi priešingi principai –
pastatai tarsi lipdomi iš įvairių dydžių ir formų patalpų. Šis principas
gerai matyti tuomet gausiai statomų teatrų architektūroje. Įvairiaspalvės medžiagos, piliastrai vertikaliais
grioveliais, reljefai ir įvairiausi įmantrūs fantastiniai ornamentai
fasaduose sukurdavo šviesos ir tamsos žaismą. Prie to prisidėdavo dinamiškų
linijų rėmais langai, žiemos sodus primenantys vestibiuliai. Pastatų vidų
taip pat puošė ištįsę, grakštūs siluetai bei aptakios formos.