Simbolizmas
menininkų
judėjimas, susiformavęs Prancūzijoje 19 a. pab. kaip realizmo ir
impresionizmo priešprieša. Dailininkai siekė vaizduoti tai, kas
nematoma – dvasinį pasaulį, jausmus, abstrakčias sąvokas, perteikti mistinį,
religinį, okultinį turinį, susijusį su būties paslaptimis. Plėtojo visatos
valdovo, mirties, eroso tematiką. Kūriniams būdingi iracionalūs įvaizdžiai,
fantastinės vizijos, sapnų reginiai. Simbolizmas atsirado literatūroje.
Paskutiniaisiais 19 a. dešimtmečiais ir amžių sandūroje toks
„fantazija
mintantis” menas rado labai daug šalininkų. Tam įtakos turėjo sudėtingos
visuomeninės priežastys: daugelis išsilavinusių žmonių išgyveno
nusivylimo to meto tikrove jausmą. Jie nežinojo kaip įveikti visuomeninius
prieštaravimus ir stengėsi apsiriboti savo vaizduotės pasauliu. Tokie žmonės
išeities ieškojo įvairiuose fantastiniuose mokymuose, domėjosi tikėjimais
ir tolimų šalių menu, išnykusiomis senosiomis kultūromis. Ten jie rasdavo
artimų savo nuotaikai paslaptingų, neįprastų, mistinių išraiškų. Savo kūryboje
dailininkai vaizdavo fantazijos dėka sukurtus regėjimus. Šiuose kūriniuose
daug neapibrėžtumo. Juose gausu neaiškių užuominų, alegorijų ir simbolių.
Pastarieji ir davė pavadinimą visai krypčiai.
Dailėje simbolizmas pasireiškė griežtu
impresionistinės meno sampratos atsisakymu, siekimu išreikšti idėjas
simboliais, pagalbiniais ženklais ir situacijomis. Simbolizmas gali būti
traktuojamas kaip neoromantizmas, kartais sutapatinamas su modernu.