20 a. I pusės menas

20 a. pirmosios pusės Vakarų Europos šalių meninis gyvenimas apibūdinamas bendru modernizmo terminu (pranc. modernisme < moderne – naujas, šiuolaikinis). Ypač gausiais ir ryškiais moderniojo meno sąjūdžiais pasižymėjo pirmieji du amžiaus dešimtmečiai. 
19 a. pab.- 20 a. vid. audringa mokslo ir technikos plėtra bei modernizmo estetikos įsigalėjimas modifikavo statybos meno koncepciją. Metalinės konstrukcijos ir gelžbetonio karkasas leido atsisakyti vientisų sienų, orderinės sistemos elementų, uždarų tūrių, griežtų, taisyklingų planų. Pastato erdvė tapo atvira, laisva ir dinamiška. Ją pradėta organizuoti „iš vidaus", funkciniu ir konstrukciniu sprendimu diktuojant išorinį architektūros apvalkalą. Modernistinė meninės autonomijos idėja paskatino atsisakyti ornamentinio dekoro bei dailės priemonių, ryškinti grynąją architektūrinę raišką: masių ritmiką, konstrukcinę ir inžinerinę sąrangą, statybinių medžiagų spalvų ir faktūrų derinius. Susiklostė specifiniai architektūriniai judėjimai bei kryptys: racionalizmas , organinė architektūra, brutalizmas, metabolizmas. 20 a. 8 dešimtmetyje ėmus plisti postmodernizmo nuostatoms, atgaivinti kai kurie senieji architektūros principai, pasireiškė pliuralistinės tendencijos.
Mokslo ir technikos pažanga, ekonomikos ir pramonės augimas skatino miestų plėtrą, kuri lėmė ir architektūros pokyčius. Po trumpo art nouveau periodo kristalizavosi moderniosios architektūros samprata. Šį naują požiūrį atspindi funkcionalizmas, padaręs perversmą viso pasaulio architektūroje. Funkcionalistai projektavo atsižvelgdami į užsakovų poreikius ir pastato paskirtį, gausiai naudojo surenkamas gelžbetonines, karkasines konstrukcijas, stiklą, metalą ir kt. medžiagas. Racionalistines funkcionalizmo idėjas Vokietijoje plėtojo Bauhauzo dėstytojai, Olandijoje - de Stijl grupuotės architektai ir kt. Pirmieji avangardiniai projektai buvo realizuoti nedideliuose gyvenamuosiuose namuose, vėliau paplito ir visuomeniniuose bei pramoniniuose pastatuose. Nuo 20 a. trečiojo dešimtmečio pabaigos iki šeštojo dešimtmečio funkcionalizmas, arba internacionalinis stilius, tapo vyraujančia architektūros kryptimi. 
Naujais ir itin subjektyviais meninės raiškos būdais 20 a. pirmosios pusės dailininkai stengėsi perteikti dvasinę žmogaus situaciją pakitusiame pasaulyje, atsakyti į paaštrėjusius egzistencijos klausimus. Meninius procesus, laikui adekvačių raiškos būdų paieškas intensyvino pramonės plėtra, industrializacija, Pirmojo pasaulinio karo išgyvenimai, naujausios mokslo teorijos, Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche), Henry Bergsono, Zigmundo Freudo meninės kūrybos koncepcijos bei neoimpresionistų, postimpresionistų ir simbolistų kūrybinė patirtis. Naujausios tendencijos ryškiausiai atsiskleidė tapyboje, jos matyti ir kitose dailės šakose, būdinga ir tai, jog menininkai dažnai dirbo keliose srityse. 
20a. daugiausia kito tapyba, pagal ją ir skirstomos pagrindinės meno kryptys.
20a. – izmų kaleidoskopas. Dailės kryptys skiriasi ne tik tikslais ir išraiškos priemonėmis, bet dažnai prieštarauja viena kitai. Modernizmo menui būdingas įvairių krypčių egzistavimas tuo pat metu ir dailininkų jungimasis į grupuotes pagal bendrą programą. Kai kurios kryptys išsilaiko vos 4-5 metus. Vieno dailininko kūryboje dažnai matome daug stilistinių periodų. Jo kūryboje svarbiausia originalumas, individualumas. Dėl to nuolat stengiamasi ieškoti naujų, ankščiau nenaudotų išraiškos priemonių ir medžiagų, arba kurti kažką visiškai naujo, nematyto. Tai – meninių skandalų laikotarpis. Siurrealistų skandalai, baliai. Dailininkas yra nepriklausomas, laisvas, dažnai netgi šokiruojantis.  Menas tampa elitiniu, dažnai masiniam žiūrovui neprieinamu, nesuprantamu. Todėl meną reikia paaiškinti. Pirma pasirodo manifestas, paaiškinantis publikai idėją ir patį kūrinį. Dažnai kūrinys be paaiškinimo neegzistuoja.
20 a. pirmosios pusės moderniosios skulptūros raida susijusi su pakitusia formos samprata, kurią veikė įvairūs meniniai sąjūdžiai. Ypač didelės įtakos turėjo Ogiusto Rodeno (Auguste Rodin) kūryba, kubizmas, menininkų pažintis su Afrikos ir kitų šalių primityviuoju menu. Tuo laikotarpiu dirbo daug garsių individualaus braižo dailininkų. 
20 a. pirmosios pusės taikomoji dailė pasižymi funkcionalumu: dirbiniuose glaudžiai siejasi daikto paskirtis, forma, medžiaga ir technika. Iš Vokietijos, Švedijos, Austrijos, Šveicarijos plitusios funkcionalizmo idėjos, paprastos daikto formos, pritaikytos masinei gamybai, kultas įsitvirtino daugelyje šalių. Prancūzijoje, kur taikomosios dailės, kaip individualios kūrybos, samprata buvo ilgaamžė, dekoratyvumo tradicijos išsilaikė beveik iki trečiojo dešimtmečio vidurio. Šiuolaikinio dizaino idėjos centru tapo Bauhauzas, pagrindęs svarbiausius jo principus. Taikomosios dekoratyvinės dailės raidai didelės įtakos turėjo 1925 m. Paryžiuje surengta Dekoratyvinės dailės ir moderniosios pramonės paroda, paspartinusi art deco stilistikos, būdingos trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio taikomajai dailei, sklaidą. 
Modernizmo apogėjus tapatinamas su tarpsniu nuo 20a. pradžios iki I pasaulinio karo, kai V.Europos kultūros centruose intensyviai formavosi bei viena kitą keitė modernizmo kryptys. Modernizmas skirstomas į du etapus: klasikinį (trukusį iki II pasaulinio karo) bei vėlyvąjį (trukusį nuo pokario iki 7 dešimtmečio II pusės, postmodernizmo atsiradimo). Klasikinis modernizmas formavosi V.Europoje, vėlyvasis modernizmas – JAV. Klasikinį sudaro fovizmas, ekspresionizmas, kubizmas, futurizmas, konstruktyvizmas, dada, siurrealizmas bei smulkesnės kryptys. Vėlyvąjį sudaro abstraktusis ekspresionizmas, popartas, opartas, potapybinė abstrakcija, enviromentas, hepeningas ir kt.

atgal