20 a. II pusės menas
Jau
20a. pradžioje Europoje vyko intensyvus naujų krypčių ieškojimas. Tuo metu
JAV modernaus meno formavimasis vėlavo.
Dar prieš II pasaulinį karą ir jo
metu dailininkai iš Vokietijos, Rusijos ir kitų Europos šalių, kuriuose įsitvirtino
autokratiniai režimai, pradėjo emigruoti į Ameriką, Angliją ir kitas
demokratines šalis. Karo metu, Vokietijai užėmus visą Europą, tas reiškinys
pasidarė masiškas.
Vokietijos ekspresionistai, abstrakcionistai ir kiti
europinių meno krypčių atstovai, kurių dauguma persikėlė į JAV, atvėrė
naujas galimybes amerikiečiams mokytis ir susipažinti su naujomis meno
kryptimis. 20a. II pusėje JAV, nepatyrusi karo sugriovimų, sukūrusi didžiulį
ekonominį ir mokslinį-techninį potencialą, buvo pasiruošusi naujovėms.
Paryžiui, kuris iki tol buvo vienintelis ir įtakingiausias meno centras, JAV
tampa konkurentu; pokario metais svarbiausiųjų meninių judėjimų ir krypčių
kūrėjai, dailininkai buvo amerikiečiai.
Naujų
požiūrių ir minčių atsiradimą lėmė pokario laikmetis.
Pasaulis fiziškai
ir morališkai nualintas. Daug kas sugriauta, išsklaidyti ištisi meniniai judėjimai.
Pokario naujoji karta tapo chaoso liudininke. Tuo metu vyravusi
egzistencionalizmo filosofija paskatino eksperimentuoti, ieškoti naujų išraiškos
būdų. Neliko jokių normų, jokio pastovumo, tad menininkas galėjo būti pačiu
savimi.
Pokario laiku toliau gyvuoja ankstyvojo modernizmo
kūrybiniai principai. Dar dirbo daugelis senųjų meistrų, be to, buvo tęsiamos tradicijos –
novatoriškas eksperimentavimas.
Maždaug
apie 1960m. JAV susiformuoja pirmoji ir įtakingiausia srovė: abstraktusis
ekspresionizmas arba veiksmo tapyba („action
paiting”).
Panašiu metu
Vokietijoje atsirado judėjimas Fluxus. Jo pradininkas J.Mačiūnas iškėlė
šūkį „menas – žaidimas”.
Po to sekė pop meno atsiradimas Amerikoje.
Vėliau
hiperrealistai.
Apie 7-tą dešimtmetį atsirado naujos meno srovės: akcijos,
hepeningai, performensai.
Taigi, jau 7-tą dešimtmetį menas peržengė visas
ribas ir menu galima buvo drąsiai pavadinti viską, kas vyksta ar egzistuoja.
Visos išvardintos meno kryptys ėjo su nauju požiūriu į meno objektą, tikslą
ir meno reikšmę. Bet labai retai šios srovės išlikdavo savo grynu pavidalu.
Visą laiką įvairių krypčių menininkai darė įtaką vienas kitam. Be to,
labai sunku priskirti šiuolaikinį menininką kokiai nors krypčiai ar stiliui.
Galima tik atrasti pradžią iš ko vienas ar kitas menininkas mokosi, ar gauna
impulsą kūrybai.
Dėl šios priežasties apibrėžiant meno situaciją
po II pasaulinio karo, naudojamas postmodernizmo terminas.
Postmodernizmas (lot. post – po +
modernizmas) 20 a. poindustrinės visuomenės meno tendencijų visuma.
Vertinamas ne originalumas, o kartojimas; ne meninė forma, o koncepcija; ne kūrinys,
o kūrybos procesas; ne atskirų meno sričių specifika, o jų susiliejimas į
naujas hibridines rūšis (angl. multimedia). Postmodernizmo plastinės kūrybos
ištakos siejamos su vėlyvojo modernizmo, ypač minimalizmo ieškojimais.
Postmodernizmas aprėpia konceptualųjį meną,
kūno meną, proceso meną, performansą, žemės meną, instaliaciją,
fotorealizmą, neoekspresionizmą ir kt.
Terminas paplitęs, bet nevienareikšmis, nenusistovėjęs.