A


Abakas – keturkampė plokštė, dengianti antikinės kolonos kapitelį.

Abstrakcionizmas – 20 a. modernistinės dailės kryptis - nedaiktiškoji dailė. Nevaizduojami realūs daiktai o suabsoliutinama meninės formos elementai – linija, spalva, faktūra.

Abstraktus – nekonkretūs, nesusijęs su konkrečiu daiktu, išryškintos tik esminės, bendrosios objektų savybės.  

Abstraktusis ekspresionizmas – 20a. vėlyvojo modernizmo pakraipa. Abstrakčiojo ekspresionizmo dailininkai vertino tiesioginę, spontanišką saviraišką, siekė perteikti savo psichines būsenas abstrakčiomis tapybos priemonėmis: spalvos dėme, potepiu, dažų sluoksnio

Afiša – taikomosios grafikos kūrinys, kultūros ar sporto renginio reklaminis skelbimas.

Akademinis – laikąsis nustatytų tradicijų, kanonų.

Akademizmas – dailės kryptis, susiformavusi 16 – 19 a. Būdinga antikos meno principų išaukštinimas ir sekimas antikinio meno pavyzdžiais, išorinių formų kanonais (taisyklėmis).

Akantas – Viduržemio jūros baseino šalyse paplitęs augalas; stilizuotų akanto lapų ir žiedų pavidalo dekoratyvinis architektūros elementas, puošiantis kolonų kapitelius, frizus, gembes.

Akanto juosta – kampuotas arba lankstytas, dažnai susipynės juostinis raštas su nusvirusiais akanto žiedais.

Akcija – menininko sumanytų idėjų perteikimas teatrinėmis priemonėmis: menininkas reginiu, veiksmu, garsu, įvairiomis medžiagomis kuria matant žiūrovams.

Akropolis – ant kalno esanti antikinio miesto dalis su įtvirtinimais ir šventyklomis. Siauresne prasme šventyklų kompleksas.

Aktas – dailės kūrinys, vaizduojantis nuogą žmogaus figūrą. Aktai – piešiniai, paveikslai, reljefai, statulos – kuriami dažniausia žmogaus kūno studijų tikslais, stebint pozuojantį nuogą žmogų (modelį).

Akvarelė – vandeniniai dažai. Gaminami iš smulkiai sutrinto pigmento ir vandenyje tirpstančio rišiklio su kai kuriomis priemaišomis (medumi, glicerinu). Skaidri, išdžiuvusi šviesėja. Akvarele nutapytas kūrinys. Spalvos persišviečia viena per kitą, dažnai iki grunto;

Akvedukas – antikoje: vandentiekio kanalo trasa, pakelta ant arkų; arkinis, tiltas su vandens lataku.

Alebarda – ilgakotis, plačios, lapo pavidalo dviašmenės geležtės ginklas.

Alebastras – vaiskus gipsas, naudojamas įvairiems poreikiams.

Alegorija – tam tikru sutartiniu vaizdu išreikšta sąvoka (pvz., taika - kūdikis su balandžiu).

Alėja – parko takas (miesto gatvė), iš abiejų pusių apsodintas medžių ar krūmų eilėmis.

Altorius – aukuras; senovėje paaukštinta aukojimų vieta; krikščionių bažnyčioje — tam tikras stalas, prie kurio dvasininkas laiko pamaldas.

Amfiteatras – Senovės Graikijoje apskritos arba elipsinės žiūrovų suolų eilės, laiptiškai kylančios aplink arenę; romėnų pastatas viešiems vaidinimams, gladiatorių kautynėms; kėdžių eilės, esančios už parterio teatre, cirke, koncertų salėje.

Amfora – pailgas molinis arba metalinis senovės graikų ir romėnų indas su dviem vertikaliomis ąsomis skysčiams (aliejui, vynui) laikyti.

Ampyras – Europos architektūros ir dailės (daugiausia taikomosios) stilius; vėlyvojo klasicizmo atmaina, kilusi Prancūzijoje Napoleono I laikais. Būdinga monumentalumas, simetrija, gausi ornamentika, kurioje vyravo valdžios ir triumfo simboliai – laurų vainikai, ereliai, karo trofėjai.

Amūriukai – alegoriniai meilės dievaičiai, vaizduojami kaip sparnuoti iš lankų šaudantys berniukai.

Anfilada – eilė pereinamų kambarių.

Angliškasis parkas (peizažinis parkas, romantiškasis parkas) – parko rūšis, atsiradusi Anglijoje 18 a. Būdingi laisvai komponuojami želdiniai, natūralūs vandens telkiniai.

Animalistinis žanras – dailės žanras, vaizduojantis gyvulius ir žvėris vaizduojančius kūrinius.

Ansamblis – vientisos architektūrinės kompozicijos ir stiliaus statiniu bei įrenginių kompleksas. Dailės kūrinių grupė, sudaranti vientisą visumą .

Antablementas – viršutinė orderio dalis; virš kolonų – tarpatramio sijinis perdenginys arba sienos užbaigimas, sudarytas iš architravo, frizo ir karnizo.

Antika – senovės Graikijos ir Romos tobulos formos menas.

Antropomorfinis – žmogaus arba jo figūros dalies atvaizdas dailės kūrinyje.

Aplikacija – taikomosios ir dekoratyvinės dailės technika: vaizdai arba raštai kuriami iš įvairios medžiagos iškarpų, prisiūtų ir priklijuotų ant kitos medžiagos; aplikacijos technika sukurtas taikomosios ir dekoratyvinės dailės kūrinys.

Apsidė – pusapvalė arba daugiakampė išsikišusi kulto pastato dalis, dengta puskupoliu arba pusskliaučiu. Vidinė altorinė pastato dalis.

Apsidolė – maža apsidė. Priglausta apsidės šonuose, paįvairina jos kontūrus.

Apvalioji plastika – iš visų pusių apdirbta skulptūra.

Arabeska – ornamentas, sukomponuotas iš stilizuotų, įvairiai supintų augalinių ir geometrinių motyvų, būdingas islamo menui.

Archainis – 1. senovinis, 2. Senovės Graikijos dailė, kurta VII-VI a. pr. Kr.

Architektūra – sakralinės ir pasaulietinės statybos menas. Plastinio meno šaka: statiniai ir jų kompleksai; statinių bei jų kompleksų projektavimas ir statyba; pastato meninė išraiška.

Architravas – pagrindinė laikančioji sija, kurios apatinė dalis remiasi į kolonų kapitelius.

Arka – statinio lanko pavidalo konstrukcija, galais atremta į stulpus, kolonas ar kitas atramas. Arkada – vienodų arkų eilė, paremtų stulpais arba kolonomis.

Arkbutanas – išorinė atraminė pusarkė (dažniausiai gotikos architektūroje), perduodanti skliauto skėtimą į apatinius ramsčius – kontraforsų sistemą.

Asambliažas – dailės technika. Erdvinės kompozicijos iš daiktų arba jų dalių, pritvirtintų prie plokštumos arba sudėtų į dėžutes. Asambliažas jungia skulptūros ir tapybos išraiškos priemones.

Asimetrija – nesimetrinis, nesimetriškumas (viena pusė neatitinka kitos).

Asimetriškoji kompozicija – komponavimo būdas: netolygus meninio vaizdo elementų išdėstymas centrinės ašies arba centro atžvilgiu.

Atikas – sienelė virš karnizo (triumfo arkos).

Atlantas – vyro pavidalo atrama, laikanti balkoną.

Atraminė sija – lubų sija arba murinės sienas remiančios išilginės sijos.

Atrijus – pusiau dengtas vidinis kiemas – svarbiausioji senovės romėnų gyvenamojo namo patalpa

Atvirkštinė perspektyva – figūrų ir daiktų vaizdavimo plokštumoje būdas, kai tolimesniame plane pavaizduoti daiktai bei figūros savo dydžiu gali pranokti artimesnius. Svarbesni kompozicijos elementai didesni, mažiau reikšmingi – mažesni.  

Automatizmas – siurrealizmo kūrybos metodas, padedantis slopinti proto kontrolę, leidžiantis laisvai, automatiškai reikšis pasąmonės vaizduotei ir asociacijoms.

Aversas – priekinė, pagrindinė monetos pusė.

Ažūras – tinkliškas, dekoratyvinis kiauraraštis.


atgal