M
Majolika – keramikos rūšis;
spalvotoji dekoracinė ir siužetinė keramika, atsiradusi 16 - 17 amžiuje.
Majuskulai – didžiosios
raidės.
Maniera – terminas,
vartojamas individualiam stiliui nusakyti (mokyklos, laikotarpio, dailininko).
Kartais taip vadinama neoriginali, pamėgdžiojanti kūryba.
Manierizmas – 16 a. 2 deš.
– 17 a. pradžios dailės ir architektūros stilius – intelektualios,
rafinuotos, teatriškos dvaro kultūros apraiška. Išreiškė renesanso krizę.
Manifestas
– krypties, mokyklos, grupuotės meninių pažiūrų programa, išdėstyta
traktato, straipsnio ar kt. vieša forma.
Mansarda – laužyto
skerspjūvio stogas ir pastogės patalpa, viršuje smarkiai pasvirusi, apačioje
beveik statmena plokštumai. Pavadinimas kilęs nuo prancūzų architekto
Fransua Mansaro (Mansard) pavardės.
Marina – dailės kūrinys,
peizažas, vaizduojantis jūrą, jos stichiją, laivus ir su jūra susijusius žmones.
Mastaba – turtingesnių
Egipto visuomenės sluoksnių kapas su antžeminiu plokščiu stogu.
Masverkas – ažūrinis
dekoras iš stilizuotų lapų, geometrinių formų, būdingas gotikos ir
neogotikos architektūrai.
Mauzoliejus – monumentalus
antkapinis pastatas; pavadintas pagal 4 a. pr. Kr. pastatytą valdovo Mauzolo
kapavietę.
Mažoji plastika –
skulptūros
rūšis: nedidelės statulėlės ir abstrakčios kompozicijos.
Meandra, meandrinis –
graikų ornamentas stačiais kampais, lenktų arba spiralinių linijų. Būdingas
senovės graikų klasikinei dailei. Pavadinimas kilęs iš vingiuotos Meandro upės
Mažojoje Azijoje.
Medalis – apdovanojimo, pagerbimo arba atminimo ženklas:
apskrita, kartais ovali ar kampuota plokštelė.
Megalitai – antkapiniai
arba apeiginiai statiniai iš stambių akmens blokų.
„Mėlynasis
raitelis“
(vok. Blaue Reiter), vokiečių ekspresionistų grupuotė. Dailininkai tapybos
ir grafikos kompozicijose linko į emocionalius, abstrakčius, simbolinius
vaizdus, siekė perteikti dvasinę būties esmę. Mėlynasis raitelis veikė
1911-14.
Meninė fotografija –
fotografijos rūšis, vizualinių menų šaka. Ji pagrįsta subjektyviu,
individualiu fotografo žvilgsniu į tikrovę.
Metafizinė tapyba
– 20a. 2 dešimtmečio modernistinės italų tapybos kryptis. Tapytojai
vaizdavo tikroviškus daiktus nerealioje aplinkoje, derino klasikinės ir
moderniosios dailės motyvus, kūrė paslaptingų, sustingusių erdvių įspūdį,
mėgavosi melancholijos, vienišumo, susvetimėjimo nuotaikomis.
Metalo dirbiniai – architektūros
dekoratyviniai elementai, buitiniai ir liturginiai reikmenys, papuošalai,
ginklai – įvairūs meniški daiktai iš aukso, sidabro, geležies, bronzos
bei kitų metalų.
Metopa – dorėniško
orderio frizo dekoratyvinis
elementas – stačiakampė akmens plokštė dažniausiai puošta reljefais, rečiau
– tapyba.
Minaretas – musulmonų šventovės
(mečetės) bokštas su atvira galerija viršuje maldininkams šaukti.
Miniatiūra – rankraštinės
knygos meninio apipavidalinimo elementas: tapyta kompozicija, kurioje yra figūrinių
motyvų; mažo formato tapytas paveikslėlis. Tapoma akvarele, tempera, emaliu,
laku ant pergamento, metalo, porceliano, kaulo.
Minimalizmas, minimalusis menas – vėlyvojo
modernizmo kryptis. ABC menas, pirminių struktūrų menas, serijinis menas, šaltasis
menas. Kraštutinė formalių modernizmo ieškojimų apraiška.
Minuskulai – mažosios
raidės.
Mitologinis žanras – dailės
žanras; mitologinės tematikos tapybos, skulptūros, grafikos, kūriniai.
Mitologinė tematika būdinga daugelio tautų senoviniam menui.
Mobilis – kitaip mobili
konstrukcija. Kinetinė skulptūros forma, arba kinetizmas. Mobilis susideda iš
medinių objektų arba metalinių plokštelių, sujungtų viela, virvutėmis,
strypeliais ir subalansuotų. Nuo prisilietimo arba oro dvelktelėjimo jie
pradeda judėti; sukdamiesi sukuria nuolat kintantį kūnų, plokštumų, spalvų,
figūrų išsidėstymo reginį.
Modelis – dailininko
vaizduojamas tikrovės objektas: dažniausiai skulptoriui arba tapytojui
pozuojantis žmogus, kartais daiktas (manekenas, muliažas).
Modernas – 20 a. architektūros
ir dailės stilius. Būdinga natūralizmo ir stilizacijos derinimas; siekimas
suartinti dailiuosius amatus ir pramonine gamybą, sukurti vientisą gyvenamąją
aplinką. Akcentuojama dinamika, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrinė
kompozicija. Įvairiose šalyse skirtingai pavadintas: Prancūzijoje – ar nuvo
(art nouveau), Rusijoje ir Lietuvoje - modernas, Austrijoje ir jos įtakos šalyse –
secesija, Vokietijoje - jugendas (Jugendstil).
Modernizmas – 19 a.
pab. - 20 a. vid. naujų meno krypčių visuma.
Modernus – naujausias, šiuolaikinis.
Molbertas – stovas, ant
kurio tapytojas pastato ir pritvirtina tapomą paveikslą.
Molbertinė tapyba –
tapybos
rūšis: mažų matmenų paveikslai, kurie ne tik tapomi ant molberto, bet gali
būti ant jo ir eksponuojami.
Monochromija – dailės kūrinių
vienspalviškumas. Tapoma viena spalva ar keliais vienos spalvos atspalviais.
Monumentalioji dailė –
dailės
rūšis: stambių formų, dažnai svarbaus visuomeninio turinio dailės kūriniai,
pasitelkiami formuojant architektūros aplinką, ryškinant ansamblio (aikštės,
parko, pastato eksterjero arba interjero) idėją, kultūrinį, socialinį,
politinį reikšmingumą.
Monumentas – stambaus
mastelio, didingų formų skulptūros arba architektūros kūrinys, kuriuo
pagerbiamas tam tikrai istorinei žmonių bendrijai svarbus asmuo, įvykis, idėja;
kitaip – paminklas.
Motyvas – pagrindinis ir
lengvai atpažįstamas dailės kūrinio kompozicijos elementas.
Mozaika
– monumentaliosios
ir taikomosios dekoratyvinės dailės technika. Figūrinė arba ornamentinė
kompozicija dėstoma iš įvairų ir spalvų akmens (marmuro, granito,
brangakmenių), smaltos, keramikos, stiklo ar kitokios medžiagos gabaliukų,
plokštelių, plytelių. Komponentai sutvirtinami cemento skiediniu, betonu,
sintetine derva arba kt. rišamąja medžiaga. Mozaikos technika sukurtas kūrinys.
Muliažas,
modelis, kopija – architektūros detalės, skulptūros ar jos dalies
gipsinė išlieja, arba kokio nors daikto imitacija iš dažyto vaško.
Naudojama kaip vaizdinė priemonė.
Multiplis – serijinis, parduoti skirtas dailės kūrinys, dažniausiai dauginamas pramoniniu būdu. Taip kūrinys sutapatinamas su masinio vartojimo daiktu, paneigiamas jo unikalumas, panaikinamas skirtumas tarp originalo ir kopijos.