S

Sakralinė dailė – religinė dailė, dailės kūriniai, išreiškiantys tikėjimą aukštesniosiomis galiomis. 

Salonas – 1 reprezentacinė rūmų arba apartamento patalpa. 2 rašytojų, dailininkų, filosofų visuomenės veikėjų susirinkimas, reguliariai vykstantis globėjo namuose. 3 periodinė naujausių dailės kūrinių paroda. 4 komercinė įstaiga, rengianti parodas, prekiaujanti dailės kūriniais.

Sarkofagas – karstas iš medžio, terakotos, metalo arba akmens. 

Scenografija – teatro dailė, dailės šaka: spektaklio dekoracijų, rekvizito, kostiumų, grimo, apšvietimo projektavimas.

Sekreteras – rašomasis stalas, primenantis dviejų aukštų spintelę. Apatinė dalis su stalčiukais ar durelėmis, viršutinė – su stalčiukais, lentynėlėmis.

Sepija – rudi dažai, gaminami iš moliuskų. Taip vadinamas ir šia technika sukurtas kūrinys.

Sezanizmas – 20 I pus. modernistinės tapybos tendencija, postimpresionizmo atmaina. Būdinga paprasta, logiška kompozicija, aiškus, konstruktyvus piešinys, subtilios spalvos.

Sfinksas – Iš žmogaus ir gyvulio formų sudaryta mitologinė pasakų būtybė. Egipte tai liūtas su vyro, Graikijoje – liūtė su moters galva.

Sfumato – tapymo būdas be ryškių kontūrų, modeliuojant formą švelniais šviesos ir šešėlių perėjimais.

Sgrafitas – sienų tapybos technika. Siena dengiama keliais (dažniausiai 2-3) skirtingos spalvos tinko sluoksniais. Paskui viršutinis sluoksnis dalimis nupjaunamas aštriu instrumentu. Atidengiant apatini tinką kuriama kelių spalvų ornamentinė arba figūrinė kompozicija.

Sienų tapyba – monumentaliosios dailės rūšis, tapybos kūriniai, puošiantys pastatų eksterjerą ir interjerą – sienas, lubas, skliautus, atramas ir kt.

Signatūra – paties dailininko kūrinyje pažymėtos savo vardo ir pavardės pirmosios raidės arba visa pavardė.

Signetė – mažas bokštelis ant stogo kraigo ties transepto sankryža.

Simbolis – sutartinis ženklas, žymintis kokią nors sąvoką ar idėją.

Simbolizmas – 19 a. pab. meno kryptis, kuriai būdinga intuicijos ir emocijų sureikšminimas, atitrūkimas nuo tikrovės, svarbiausios meninės išraiškos priemonės – simboliai, asociacijos, užuominos.  

Simultanizmas – orfizmas

Sinchromizmas – 20 a. 2 deš. modernistinės tapybos kryptis, artima orfizmui. Būdingos abstrakčios geometrizuotos formos, intensyvios spalvos.

Sintetizmas – tapybos metodas, taikytas Pont-Aveno mokyklos dailininkų. Tapytojai, atsisakę tiesioginių gamtos studijų ir geometrinės perspektyvos taisyklių, vaizdavo supaprastintas, apibendrintas formas.

Sintezė – įvairių elementų, objektų dalių jungimas į visumą.

Siurrealizmas – 20 a. III-V-to dešimtmečio modernistinio meno kryptis. Dailės kūriniuose tikrovės detalės dažnai tapomos natūraliai, meistriškai, tačiau iškraipomos daiktų savybės, pabrėžiamas sugretinimo absurdiškumas. Būdinga tematika - sapnai, haliucinacijos, erotika.

Skliautas – išgaubtas pastato stogas, lenktos lubos.

Skulptūra – vaizduojamosios dailės šaka, trimatės formos kūriniai. Kuriama (lipdoma, kalama, drožiama, liejama) iš įvairiu medžiagų. Svarbiausios formos: statula, grupė, biustas, medalis, moneta.

Soboras – svarbiausia rusų ortodoksų vyskupijos ar vienuolyno cerkvė.

Spausdinimo būdai – iškiliaspaudė, giliaspaudė, plokščiaspaudė, trafaretinė spauda.

Spindulinis stilius – spindulinė gotika, 13 a. vid. - 14 a.  pab.  prancūzų brandžioji gotika.

Stabile, stabilis – kitaip – stabili konstrukcija. Šiuolaikinė metalo skulptūros sąvoka. Kitaip nei mobili konstrukcija – statiška skulptūra. Abi sąvokos iš pradžių buvo taikomos A. Kolderio (A. Calder) kūriniams.

Statula – apvalioji skulptūra, vaizduojanti stovintį žmogų, gyvūno ar fantastinės būtybės figūrą.

Stekas – skulptoriaus įrankis lipdomai formai modeliuoti.

Stiklo dirbiniai – taikomosios dailės šaka: dekoratyviniai (, indai, stiklo plastika, bižuterija ir kt.), buitiniai (indai, veidrodžiai, tara ir kt.) ir architektūriniai (vitražai, šviestuvai ir kt.) dirbiniai iš stiklo.

Stilizacija – kūrinyje vaizduojamų tikrovės objektų apibendrinimas – formų ir spalvų supaprastinimas siekiant dekoratyvumo įspūdžio.

Stiukas – greitai kietėjanti masė, sumaišyta iš gipso, kalkių, smėlio ir klijų, naudojama reljefinei architektūros puošybai.

Studija – pagalbinis dailės kūrinys; mokomasis studento darbas; menininko kūrybinė dirbtuvė.  

Suprematizmas – 20 a. 2 deš. - 3 deš. pr. rusų modernistinės dailės kryptis, geometrinės abstrakcijos atmaina. Elementarios formos (kvadratas, stačiakampis, trikampis ir kt.) dėstytos dinamiškomis grupėmis plokštumoje arba erdvėje. Plastinėmis priemonėmis siekta greitį, skrydį, energiją, išreikšti grynos, bedaiktės erdvės pojūtį.

Svogūniškasis kupolas – platėjantis kupolas, savo forma primenantis svogūną, labiausiai paplitęs Senovės Rusios architektūroje.

atgal