S
Sakralinė dailė – religinė dailė, dailės kūriniai, išreiškiantys tikėjimą aukštesniosiomis galiomis.
Salonas – 1 reprezentacinė rūmų arba apartamento patalpa. 2 rašytojų, dailininkų, filosofų visuomenės veikėjų susirinkimas, reguliariai vykstantis globėjo namuose. 3 periodinė naujausių dailės kūrinių paroda. 4 komercinė įstaiga, rengianti parodas, prekiaujanti dailės kūriniais.
Sarkofagas – karstas iš medžio, terakotos, metalo arba akmens.
Scenografija
–
teatro dailė, dailės šaka: spektaklio dekoracijų, rekvizito, kostiumų,
grimo, apšvietimo projektavimas.
Sekreteras
– rašomasis
stalas, primenantis dviejų aukštų spintelę. Apatinė dalis su stalčiukais
ar durelėmis, viršutinė – su stalčiukais, lentynėlėmis.
Sepija
– rudi dažai,
gaminami iš moliuskų. Taip vadinamas ir šia technika sukurtas kūrinys.
Sezanizmas
– 20 I
pus. modernistinės tapybos tendencija, postimpresionizmo atmaina. Būdinga
paprasta, logiška kompozicija, aiškus, konstruktyvus piešinys, subtilios
spalvos.
Sfinksas
– Iš žmogaus
ir gyvulio formų sudaryta mitologinė pasakų būtybė. Egipte tai liūtas su
vyro, Graikijoje – liūtė su moters galva.
Sfumato
– tapymo būdas
be ryškių kontūrų, modeliuojant formą švelniais šviesos ir šešėlių
perėjimais.
Sgrafitas
– sienų
tapybos technika. Siena dengiama keliais (dažniausiai 2-3) skirtingos spalvos
tinko sluoksniais. Paskui viršutinis sluoksnis dalimis nupjaunamas aštriu
instrumentu. Atidengiant apatini tinką kuriama kelių spalvų ornamentinė arba
figūrinė kompozicija.
Sienų tapyba
–
monumentaliosios dailės rūšis, tapybos kūriniai, puošiantys pastatų
eksterjerą ir interjerą – sienas, lubas, skliautus, atramas ir kt.
Signatūra
– paties
dailininko kūrinyje pažymėtos savo vardo ir pavardės pirmosios raidės arba
visa pavardė.
Signetė
– mažas
bokštelis ant stogo kraigo ties transepto sankryža.
Simbolis
–
sutartinis ženklas, žymintis kokią nors sąvoką ar idėją.
Simbolizmas
– 19 a.
pab. meno kryptis, kuriai būdinga intuicijos ir emocijų sureikšminimas, atitrūkimas
nuo tikrovės, svarbiausios meninės išraiškos priemonės – simboliai,
asociacijos, užuominos.
Simultanizmas
– orfizmas
Sinchromizmas
– 20 a. 2 deš. modernistinės tapybos kryptis, artima orfizmui. Būdingos
abstrakčios geometrizuotos formos, intensyvios spalvos.
Sintetizmas
– tapybos metodas, taikytas Pont-Aveno mokyklos dailininkų. Tapytojai,
atsisakę tiesioginių gamtos studijų ir geometrinės perspektyvos taisyklių,
vaizdavo supaprastintas, apibendrintas formas.
Sintezė
– įvairių
elementų, objektų dalių jungimas į visumą.
Siurrealizmas
– 20
a. III-V-to dešimtmečio modernistinio meno kryptis. Dailės kūriniuose tikrovės
detalės dažnai tapomos natūraliai, meistriškai, tačiau iškraipomos daiktų
savybės, pabrėžiamas sugretinimo absurdiškumas. Būdinga tematika - sapnai,
haliucinacijos, erotika.
Skliautas
– išgaubtas
pastato stogas, lenktos lubos.
Skulptūra
–
vaizduojamosios dailės šaka, trimatės formos kūriniai. Kuriama (lipdoma,
kalama, drožiama, liejama) iš įvairiu medžiagų. Svarbiausios formos:
statula, grupė, biustas, medalis, moneta.
Soboras
–
svarbiausia rusų ortodoksų vyskupijos ar vienuolyno cerkvė.
Spausdinimo būdai
– iškiliaspaudė, giliaspaudė, plokščiaspaudė, trafaretinė spauda.
Spindulinis stilius
– spindulinė gotika, 13 a. vid. - 14 a.
pab. prancūzų brandžioji
gotika.
Stabile, stabilis –
kitaip – stabili konstrukcija. Šiuolaikinė metalo skulptūros sąvoka.
Kitaip nei mobili konstrukcija – statiška skulptūra. Abi sąvokos iš pradžių
buvo taikomos A. Kolderio (A. Calder) kūriniams.
Statula – apvalioji
skulptūra, vaizduojanti stovintį žmogų, gyvūno ar fantastinės būtybės
figūrą.
Stekas
–
skulptoriaus įrankis lipdomai formai modeliuoti.
Stiklo dirbiniai
–
taikomosios dailės šaka: dekoratyviniai (, indai, stiklo plastika, bižuterija
ir kt.), buitiniai (indai, veidrodžiai, tara ir kt.) ir architektūriniai
(vitražai, šviestuvai ir kt.) dirbiniai iš stiklo.
Stilizacija
– kūrinyje
vaizduojamų tikrovės objektų apibendrinimas – formų ir spalvų
supaprastinimas siekiant dekoratyvumo įspūdžio.
Stiukas
– greitai
kietėjanti masė, sumaišyta iš gipso, kalkių, smėlio ir klijų, naudojama
reljefinei architektūros puošybai.
Studija
–
pagalbinis dailės kūrinys; mokomasis studento darbas; menininko kūrybinė
dirbtuvė.
Suprematizmas
– 20 a. 2 deš. - 3 deš. pr. rusų modernistinės dailės kryptis,
geometrinės abstrakcijos atmaina. Elementarios formos (kvadratas, stačiakampis,
trikampis ir kt.) dėstytos dinamiškomis grupėmis plokštumoje arba erdvėje.
Plastinėmis priemonėmis siekta greitį, skrydį, energiją, išreikšti
grynos, bedaiktės erdvės pojūtį.
Svogūniškasis kupolas
– platėjantis kupolas, savo forma primenantis svogūną, labiausiai paplitęs
Senovės Rusios architektūroje.