Atsakymai

1. Lietuvių liaudies dailė tradiciškai skirstoma į siužetinę ir ornamentinę dailę. 
Siužetinė dailė sutinkama tapyboje, grafikoje, skulptūroje, kartais ir taikomojoje dailėje. Jos turinys religinis. 

2. Pati seniausia dailės rūšis yra ornamentinė, kuri sutinkama beveik visose lietuvių liaudies dailės šakose. Ornamentą matome tekstilėje, drabužių puošyboje, keramikoje, architektūroje, metalo dirbiniuose o taip pat siužetinėje dailėje.

3. Žodis ornamentas (ornamentum) kilęs  iš lotynų kalbos ir reiškia “pagražinimas, papuošimas”, todėl ir ornamento paskirtis yra puošti. 

4. Ornamentas sudaromas iš vieno ar kelių ritmiškai pasikartojančių geometrinių ar vaizdinių elementų, kurie daikto paviršiuje dėstomi atsižvelgiant į atskiras jo dalis bei visumą. Lietuvių liaudies kalboje jis sutapatinamas su žodžiu “raštas”.

5. Ornamentas dažnai turi ne tik puošybinę prasmę. Jis yra lyg natūralus tautos gilios praeities ir tikėjimo atspindys, tautą supančio pasaulio atvaizdavimas, požiūrio į pasaulį, jo reiškinius išsakymas. Šiandien kai kurių mūsų liaudies mene naudojamų ornamentų mistinė ir simbolinė reikšmė yra visiškai užmiršta. Dažnai žmogus juos naudoja nesąmoningai, tik norėdamas papuošti savo buitį. Ir vis dėlto tuo ornamentu yra palaikomi gyvi praeities ryšiai su dabartimi. 

6. Pagal motyvų pobūdį lietuvių liaudies ornamentai skirstomi į keletą grupių: geometriniai ornamentai, augaliniai ornamentai, žmogaus figūrų, visatos kūnų ir mišrieji ornamentai.

7. Pagal komponavimo būdą ornamentas gali būti: juostinis, centriškas, ištisinis-tinklinis, simetriškasis, asimetriškas ir kt.