Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo raštuose dailė reiškė darbą, amatą. Ilgainiui šis žodis vis glaudžiau sietas su sąvokomis „dailus“, „gražus“. Šiuolaikinis jo turinys ėmė ryškėti 20 a. pradžioje. Tačiau tarpukario laikotarpiu vaizduojamosios ir taikomosios dailės reiškiniams įvardyti dažniau vartotas sinonimas „menas”, o žodis „dailė” nebuvo itin populiarus, be to, neretai laikytas bendriniu vaidybos, choreografijos, muzikos ir plastinės kūrybos atitikmeniu. Lietuvių kalboje dabartinė dailės reikšmė nusistovėjo tik 20 a. antroje pusėje. Lietuviškasis dailės terminas daugelyje užsienio kalbų neturi tiesioginių analogų: anglų ir prancūzų art, vokiečių Kunst, lenkų sztuka, rusų искусство aprėpia platesnę – meno – sąvoką. Pažymėtina, kad 20 a. pabaigoje Lietuvoje paplitus instaliacijai, hepeningui, videomenui – mišrioms kūrybos formoms, jungiančioms dailės, teatro, muzikos išraiškos priemones, aiškios šio termino ribos ėmė dilti.

I.Kleinas Ugnies tapyba. 1961	R.Longas „Tucci russo 03" 2002	B.Viola Video instaliacija.