Atsakymai
1. Mažo formato tapytas paveikslėlis. Rankraštinės knygos meninio apipavidalinimo elementas.
Miniatiūros tapomos tempera, guašu, akvarele, piešiama plunksnele, sidabruojama, auksuojama.
2. Miniatiūra dažnai įtaisoma medalione, segėje, dėžutės dangtelyje, laikrodyje. Jai būdinga smulkus piešinys, subtilios spalvos. Tapoma akvarele, tempera, emaliu, laku ant pergamento, metalo, porceliano, kaulo. Kaip savarankiški kūriniai miniatiūros atsirado 15 a. pabaigoje.
3. Tai tapybos rūšis: mažų matmenų paveikslai,
kurie ne tik tapomi ant molberto, bet gali būti ant jo ir eksponuojami. Tokios kamerinės kompozicijos atsirado renesanso laikotarpiu, paplito 17-18 a. Kartais molbertine tapyba vadinami bet kurie nešiojamo formato paveikslai, pabrėžiant jų skirtingumą nuo sienų tapybos kūrinių.
4. Monumentalioji dailė apima monumentaliąją skulptūrą ir tapybą (sienų tapyba, vitražas), architektūrai arba gamtinei aplinkai skirtus taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinius. Monumentaliajai dailei priskiriami ir kai kurie statiniai (triumfo arka, obeliskas).
5. Tai dailės rūšis: stambių formų, dažnai svarbaus visuomeninio turinio dailės kūriniai, pasitelkiami formuojant architektūros aplinką, ryškinant ansamblio (aikštės, parko, pastato eksterjero arba interjero) idėją, kultūrinį, socialinį, politinį reikšmingumą.
6. Sienų tapyba – tai monumentaliosios dailės rūšis, tapybos kūriniai, puošiantys pastatų eksterjerą ir interjerą – sienas, lubas, skliautus, atramas ir kt.
Tai įvairios ornamentinės ir figūrinės kompozicijos tapomos tiesiai ant tinkuoto mūro arba ant drobės, medžio plokščių, kurios tvirtinamos prie dekoruojamo paviršiaus. Kai kada kūriniai aprėminami (pano, plafonas).
7. Išskiriamos šios sienų tapybos technikos: freska, aliejinė tapyba, enkaustika, klijų tapyba, mozaika, sgrafitas, tempera, bei įvairūs mišrūs kūrybos būdai.
8. Mineralinės kilmės dažai tepami ant tinku padengtos sienos paviršiaus. Tapoma ant drėgno tinko paviršiaus. Kad pagrindas neišdžiūtų, nutinkuojamas nedidelis jo plotas, kurtį dailininkas gali per dieną ištapyti – tai vadinamas dienos darbas. Ką nors pakeisti (gramdant) sunku, todėl iš pradžių piešinys nuo tokio pat dydžio kartono perkeliamas ant sienos. Išdžiuvę dažai tvirtai susiriša su tinku, tad freskos kur kas patvaresnės nei kitos sienų tapybos rūšys.
9. Figūrinė arba ornamentinė kompozicija dėstoma iš įvairių spalvų akmens (marmuro, granito, brangakmenių), smaltos, keramikos, stiklo ar kitokios medžiagos gabaliukų, plokštelių, plytelių. Komponentai sutvirtinami cemento skiediniu, betonu, sintetine derva arba kita rišamąja medžiaga.
10. Mozaikos kūriniai primena tapybą, bet yra patvaresni, todėl jais dažniausiai puošiami pastatų interjerai (sienos, skliautai, grindys). Mozaika taip pat dekoruojami baldai, įvairūs buities reikmenys ir kt.
11. Vitražas kuriamas pagal išankstinį projektą (eskizą, kartoną). Spalvų ir šviesos žaismas – pagrindinė vitražo meninės išraiškos priemonė. 20 a. viduryje prasidėjo vitražo technologijos perversmas: paplito storastiklis vitražas. Lieti, skaldyti stiklo luitai sujungiami betonu, metalo konstrukcijomis. Paplito organinio stiklo, veidrodiniai vitražai, erdvinės kinetinės kompozicijos: stiklą imta ėsdinti, raižyti, purkšti smėlio stove.
12. Spalvų ir šviesos žaismas – pagrindinė vitražo meninės išraiškos priemonė. Vitražas apšviečiamas natūralia arba elektros šviesa.
13. Tapybos technika ir vandeniniai dažai. Akvareliniai dažai maišomi su vandeniu ir minkštu teptuku tepami ar liejami ant plonais, skaidriais sluoksniais ant sudrėkinto popieriaus, pergamento, šilko. Kai kada smulkios linijos, kontūras atliekami plunksna, pieštuku, pastele. Reikalingas preciziškumas, nes tapant šia technika negalima taisyti. Ji skaidri, išdžiuvusi šviesėja. Nėra baltos spalvos. Kaip savarankiška technika palyginti nesena. Ja tapomi originalūs kūriniai, knygų iliustracijos.
14. Tai tapybos technika. Tapoma aliejiniais dažais ant įvairių medžiagų pagrindo: drobės, medžio lentos, faneros, kartono, popieriaus, metalo. Teptuku, mentele tepami plonu arba storu sluoksniu dažai. Galima tapyti greitai, dažniausia vienu sluoksniu, arba ilgai, keliais sluoksniais. Aliejinės tapybos kūrinys gali būti taisomas, pertapomas, jo spalvos intensyvios, gana atsparios, galima faktūra.
15. Aliejiniais dažais dažniausia kuriami molbertiniai, rečiau sienų tapybos kūriniai, kartais dekoruojami dailiųjų amatų dirbiniai.
16. Aliejinė tapyba paplito 15 a. Nyderlanduose. Pradininkais laikomi tapytojai Hubertas ir Janas Eikai, vėliau išpopuliarėjo visoje Europoje. Iš pradžių tapyta ant lentų: aliejinė tapyba derinta su tempera, ja darytas podažis. Grynąją aliejinę tapybą ėmė taikyti Venecijos mokyklos dailininkai.
1. Sausi lazdelių pavidalo dažai iš smulkiai sutrinto pigmento, kreidos, gipso arba molio ir rišamosios medžiagos.
2. Tapybos ir piešimo technika.
3. Pastelės technika sukurtas dailės kūrinys.
18. Pastele piešiama ant šiurkštaus popieriaus, kartono, gruntuotos drobės, zomšos, pergamento linijomis, štrichais; kartais dažai įtrinami pirštais, vatos tamponais, teptukais. Pastelės neįsigeria, nuo mechaninių dirgiklių byra, todėl dažnai fiksuojama. Fiksažas purškiamas purkštuvu, jis šiek tiek pakeičia pastelės spalvas.
19. Pastele sukurtiems darbams būdingas matinis paviršius, švelnus, minkštas koloritas, subtilūs, skaidrūs atspalviai.
20. Pastelė atsirado 15 a.; ypač paplito 18 a. portreto ir buitinio žanro tapyboje Prancūzijoje; primiršta 19 a. I pus.; atgimė 19 a. pab. impresionistų ir postimpresionistų kūryboje.
21. Lietuvoje pastelės technika pradėta tapyti 19 a. pab.- 20 a. pr. Ypač daug pastelių sukūrė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
