Taikomoji dekoratyvinė dailė, taikomoji dailė, dailės šaka: praktinės ir puošybinės paskirties dailės dirbiniai. Tai dailieji audiniai, baldai, drabužiai, ginklai, indai, papuošalai, šviestuvai, įvairios interjero puošmenos ir kt. nuo 19 a. antros pusės taikomoji dekoratyvinė dailė skiriama pagal medžiagas į smulkesnes šakas: dailioji tekstilė, gintaro dirbiniai, kaulo dirbiniai, rago dirbiniai, metalo dirbiniai, odos dirbiniai, stiklo dirbiniai. Taikomoji dekoratyvinė dailė tenkina materialinius ir estetinius žmogaus poreikius, atspindi epochos ir tautos materialinę kultūrą, buities sanklodą. Susijusi su architektūra, jos stiliumi – puošia žmogaus aplinką. Taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinyje glaudžiai siejasi paskirtis, forma ir medžiaga. Meninis vaizdas formuojamas parenkant išraiškingą siluetą, dalių santykį, ritmą, išryškinant specifines medžiagos savybes – faktūrą, spalvą, tekstūrą (dekoratyvumas). Taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai puošiami ornamentais, pasitelkiamos vaizduojamosios dailės išraiškos priemonės. Taikomoji dekoratyvinė dailė kuriama įvairia technika: aplikacija, audimu, drožyba, emaliu, inkrustacija, kalyba, liejyba, pūtimu, filigranu, emaliu, siuvinėjimu ir kt. Pagal paskirtį skirstoma: baldai, indai, papuošalai, drabužiai ir kt.


L.Tamonytė. Erdvinė kompozicija langams. I dalis. 1992 Šimoliūtė. Kalendorius. Kovas D.Verseckaitė. Šventiniai drabužiai. 1982

 

Taikomoji dekoratyvinė dailė yra viena seniausių dailės rūšių – paprastų utilitarinių dirbinių būta jau paleolite. 
Iki 19 a. pabaigos itin meniški taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai gaminti monarchų ir aristokratų dvarams, viduriniojo luomo poreikius tenkino amatininkai (dailieji amatai). 
Nuo 20 a. taikomąją dekoratyvinę dailė plėtoja dailininkai profesionalai. 
Dabar greta utilitarinių dirbinių kuriamos ir grynai dekoratyvinės, vaizduojamojo meno raiškai artimos kompozicijos. 
20 a. daug taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių pagal dailininkų sukurtus projektus gaminama pramoniniu būdu (dizainas).


atgal