Vaizduojamoji dailė, dailės šaka: kūriniai, kuriems būdingi iliuziniai arba sąlygiški tikrovės vaizdai. Pagal medžiagas ir išraiškos būdus vaizduojamoji dailė skirstoma į grafiką,  skulptūrą,  tapybą, o pagal temas – į žanrus. Vaizduojamosios dailės priemonėmis atspindimos tam tikro istorinio laikotarpio filosofinės, religinės, socialinės idėjos, keliamos moralinės, psichologinės, visuomeninės problemos. Vaizduojamosios dailės elementų turi ir taikomosios dailės dirbiniai (dažniausiai jų dekoras).

Senovės Egipto menas  Mirusiųjų knyga. 22 dinastija	A.Verokjas  Moters portretas. 1480	P. dela Frančeska Prisikėlimas. 1463

Jau antikos filosofai skyrė menus, mėgdžiojančius gamtą (tapyba, skulptūra, poezija Aristotelio mimezes teorijoje), ir menus, papildančius gamtą naujais pavidalais. 15 a. menų sampratą imta riboti nuo mokslo bei amatų ir sieti su tapyba, skulptūra, architektūra, muzika, poezija, teatru, šokiu. 16-17 a. šioje grupėje bandyta išskirti „piešimo menus“ – tapybą, skulptūrą, architektūrą (Giorgio Vasari), „vaizdinius menus“ – tapybą, skulptūrą, poeziją (Claude Francois Menestrier). 18 a. Charles’is Batteux įtvirtino dailiųjų (arba grožinių) menų sąvoką, su kuria susiejo tapybą, šokį, architektūrą ir retoriką. Šis terminas prigijo daugelyje kalbų (pranc. Les beaux arts, angl. Fine Arts, vok. schöne Künste, lenk. sztuki piękne, rus. изящные искусства). 19 a. dailiųjų menų sąvoka susiaurėjo ir priartėjo prie dabartinės vaizduojamosios dailės reikšmės. 20 a. viduryje ir II pusėje, suklestėjus abstrakčiajai dailei ir paplitus mišrioms meninės kūrybos rūšims, tokia klasifikacija prarado aktualumą.
„Vaizduojamajai dailei” artimiausias rusų terminas „изобразительное искусство”. 20 a. I pusės dailėtyroje vaizduojamoji dailė dažniausiai vadinta vaizduojamuoju arba grynuoju menu, pabrėžiant jos nebuitinę, neutilitarią paskirtį. Vaizduojamosios dailės terminas įsitvirtino 20 a. viduryje ir antroje pusėje.