Atsakymai

1. Viduramžių architektūros ir dailės stilius, plitęs 11-12I a. (kai kur – ir 13 a.) po Karolingų renesanso. Romanika – pirmoji po antikos tikra Vakarų meno epocha. Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju universaliu, beveik visoje Europoje pasireiškusiu stiliumi. Romaninis stilius buvo paplitęs Vakarų ir Centrinėje Europoje, kai kuriose Rytų Europos ir Artimųjų Rytų šalyse. 
Stiliaus paplitimą skatino vienuolynų (benediktinų, cistersų) kultūra. 

2. Būdingi pastatai – pilys, vienuolynai, bažnyčios. Statyta iš tašytų akmens luitų (kiautinis mūras, kvadrinis mūras). Statiniuose ryškūs gynybinės architektūros bruožai: paprastos geometrinės formos, uždari tūriai, sunkios proporcijos, storos sienos, nedaug angų, aukštos vidaus patalpos, santūri puošyba.

3. Sakralinėje architektūroje vyravo lotyniškojo kryžiaus plano bazilikos, dengtos cilindriniais arba kryžminiais skliautais, paremtais kontraforsais sutvirtintomis sienomis bei kolonomis ar pilioriais. 
Bažnyčių fasaduose komponuoti 1 arba 3 portalai, 1 arba 2 bokštai; dar 2 bokštai kartais statyti transepto galuose. Centrinis bokštas (rečiau kupolas) mūrytas transepto ir navų sankirtoje. Presbiteriją juosė 3, 5 arba 7 apsidžių vainikas; apsidės statytos ir prie transepte įrengtų koplyčių.

4. Svarbiausia romanikos naujovė – visų patalpų perdengimas skliautais (centr. navos – kryžm. briaunuotuoju skliautu).
Skliautų perdengimas įvestas perstatant Špėjerio katedrą 1082 m., nuo 12 a. vidurio ji paplito visur. Ši pažanga pasitarnavo sienų skaidymui (pvz., aklinėmis arkadomis, nykštukinėmis galerijomis, lizenomis ir arkatūromis) bei sąlygojo architektūrinės plastikos suklestėjimą. 

5. Romaninėje architektūroje atsirado gausi figūrinė ir ornamentinė portalų, kapitelių, frizų, fasadų ir altoriaus užtvarų puošyba. Figūrinis kapitelis virto vienu būdingiausių romanikos bruožų. 
Romaninėje skulptūroje vyravo reljefai, bet buvo atgaivinta ir monumentalioji plastika (krucifiksai, Madonų statulos). 
Skulptūros ir tapybos paskirtis – perteikti krikščionišką Išganymo teoriją ir krikščionių pasaulėvaizdį vaizduojamąja simbolių kalba.

6. Šiuo laikotarpiu tapyta norint papuošti pastatus: dekoruojamos sienos, medinių lubų plokštumos. Kurtos sienų tapybos kompozicijos, pasižymėjusios linijiniu piešiniu, primityviomis formomis, elementariais spalvų deriniais. Puošyboje vyravo Šv. Rašto temos bei siužetai, teologinės bei moralinės alegorijos, simboliai; plačiai taikyti simbolinės reikšmės augaliniai ir gyvūniniai motyvai

7. Tikro klestėjimo romanikoje susilaukė miniatiūrų bei stiklo tapyba.  
Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje intensyviai plėtotos rankraščių iliuminacijos.

8. Visoje romanikoje didelę reikšmę turėjo taikomosios dailės dirbiniai: nuolat tobulėjo emalio technika ir auksakalystė, atsirado monumentalių bronzos dirbinių (bažnyčių durys, krikštyklos).
Taikomojoje dailėje išsiskyrė juvelyriniai dirbiniai ir liturginiai reikmenys (ypač meniški dramblio kaulo relikvijoriai, portatiliai, knygų aptaisai). Formavosi emalio tradicijos (Limožo emalis, pertvarinis emalis). 

9. Savitas bažnyčios tipas susiformavo svarbiame piligrimų kelyje į Kompostelos Santjagą (pvz., Tulūzoje, Konke); jo formos (triforijus, empora, deambulatoriumas su koplyčių vainiku, pakopinis choras) vėliau turėjo reikšmės gotikos stilistikai.