Mikelandželas (Michelangelo Buonarotti, 1475-1564 m.)

Italų skulptorius, tapytojas ir architektas; savo daugiapusiškumu - universalus renesanso saulėlydžio genijus; baroko pirmtakas.
1488 m. Mikelandželas buvo Florencijos tapytojo D. Girlandajo (Ghirtandaio) mokinys; skulptūros jis mokėsi 1489 m. pas Bertoldo di Džiovani (Bertoldo di Giovanni).
Mikelandželo ankstyvajai kūrybai turėjo įtakos domėjimasis antika (Lorenco di Mediči antikinės kolekcijos studijavimas) ir Džioto (Giotto), Mazačio (Masaccio) ir Donatelo (Donatello) darbai.
Žymiausi jo jaunystės metų kūriniai – „Pieta” Romoje, Šv. Petro bazilikoje (apie 1498-1501 m.), ir „Dovydas” Florencijos akademijoje (1501-04 m.) su ryškia orientacija į antikinę skulptūrą.
Vėlesnės skulptūros rodo Mikelandželą tolstant nuo antikos idealų ir stiprėjant manierizmo tendencijas. Šeši dideli užsakymai per 60 paskesnių metų atskleidė jo kūrybos galią. 
Jis daugiausia nuveikė skulptūros srityje.
1505 m. buvo pakviestas į Romą kurti popiežiaus Julijaus II antkapinio paminklo. Kiti to meto darbai: sėdintis „Mozė” (1515-16 m.) ir „Sukaustytas vergas” (1513 m.). Paminklas, prie kurio Mikelandželas darbavosi daugiau kaip 30 metų, liko nebaigtas, nes jam vis tekdavo imtis kitų užsakymų. Nuo 1508 m. iki 1512 m. jis tapė Siksto koplyčios skliautus Vatikane; 1534-41 m. sukūrė „Paskutinio teismo” freską jos altorinei sienai.
Siksto koplyčios freskos laikomos žymiausios tapytojo Mikelandželo kūriniais.
Architektas Mikelandželas kūrė planus ir projektus; jam tiesiogiai vadovaujant tik maža jų dalis buvo įgyvendinta.
Nuo 1520 m. projektavo Bibliotheca Laurenziana Florencijoje vestibiulį ir laiptus, kuriuose jau ryškėja esminės baroko laiptinių statybos idėjos. Apie 1520-34 m. jis ėmėsi nebaigtų darbų Šv. Lauryno bažnyčios Mediči koplyčioje Florencijoje. Šventiškai rimtą kupolinę patalpą jis papuošė skulptūromis („Paros dalys”).
1538 m. pertvarkė Kapitolijaus aikštę Romoje pirmą naujų laikų uždarą aikštės ansamblį.
1546 m. jam buvo pavesta vadovauti Šv. Petro bazilikos statybai Romoje; be kitų darbų, projektavo jos kupolo konstrukciją.
Jau 1532 m. Mikelandželas parengė piešinių ir eilėraščių, daugiausia meilės sonetų, rinkinį; jį dedikavo kilmingam romiečiui Tommaso Cavalieri'ui. Skaitytoją sukrečia Mikelandželo vaizduojamų žmonių skaudus vienišumas.
Jo kūryba stulbino jau amžininkus, kurie praminė jį „Dieviškuoju”. G.Vasaris laikė jo kūrinius renesanso meno viršūne. Mikelandželas įveikė sustabarėjusius apribojimus ir rado naujų, platesnių meninės išraiškos galimybių. Jo įtaka vaizduojamajai dailei neblėso šimtmečius.