Munkas, Edvardas (Munch, Edvard; 1863-1944 m.)

Norvegų tapytojas ir grafikas. 
Studijuodamas prancūzų tapytojų A.Tulūz-Lotreko (H.Touluse-Lautrec), P.Gogeno (P.Gauguin) ir V. van Gogo (V. van Gogh) kūrybą Munkas suformavo labai savitą manierą, jungiančią skirtingiausias tapybos pakraipas. Jo linijos primena secesiją, spalvų ir šviesos intensyvumas – impresionizmą, tematika – simbolizmą. Jis vaizdavo daugiausia žmogaus psichikos tamsiąsias puses, egzistencinius potyrius (pvz., „Sergantis vaikas”, 1885-86 m., po penkiolikametės sesers mirties). Vienas žymiausių jo kūrinių yra 1902 m. užbaigtas „Gyvenimo frizas”, 22 paveikslų ciklas, tarp jų ir garsieji „Šauksmas”, „Bučinys”, „Madona”. Savo kartos norvegų dailininkų natūralistų nepripažintas, jis šliejosi prie jaunųjų Paryžiuje ir Berlyne. Skandalas, kilęs Berlyno parodoje dėl kelių jo kūrinių, tapo postūmiu susiformuoti Berlyno „Sezession” grupei. Sunkiai pasiligojęs, Munkas 1909 m. grįžo į Norvegiją. Vėlyvojoje kūryboje jis ėmėsi gyvenimą teigiančių temų ir sulaukė tarptautinio pripažinimo. Munkas buvo ir grafikos (oforto, medžio raižinio, litografijos) meistras. Šiais laikais manoma jį esant vienu reikšmingiausiu ekspresionizmo pradininkų.