Pikasas, Pablas (Picasso, Pablo; 1881-1973 m.)

Ispanų tapytojas, grafikas ir skulptorius. 
Pikasas vienas žymiausių 20 a. dailininkų, nuolat pasinėręs kūrybiniuose ieškojimuose ir niekad nepatenkintas pasiektais rezultatais. Nuo 1904 m. jis gyveno Paryžiuje; ten iš pradžių patyrė A. Tulūz-Lotreko (H. Toulouse-Lautrec), V.van Gogo(V. van Gogh) ir P. Sezano (P. Cėzanne) įtaką. Jo kūrybą  iki 1920 m. galima suskirstyti į keletą laikotarpių. Žydrasis laikotarpis (1901-04 m.) gavo pavadinimą dėl paveiksluose vyraujančių melsvų atspalvių; jiems būdinga pesimisitinė nuotaika („Lygintoja”, 1904 m.). Tolesnis rausvų tonų kūrinių laikotarpis vadinamas rausvuoju (1906-07 m.). Šių paveikslų mėgstamos figūros – fokusininkai ir arlekinai („Sėdintis fokusininkas su vaiku”, 1906 m.). Vėliau atėjo laikas, kai Pikasas susidomėjo pirmykšte Afrikos daile: tai atsispindėjo ir jo kūryboje. 1906 m. jis susipažino su Dž. Braku (G. Braque). Abu dailininkai, matydami vienas kito kūrybą beveik tuo pat metu priartėjo prie kubizmo; jį inicijavo Pikaso paveikslas „Avinjono merginos” (1907 m.). Nuo 1911 m. jis eksperimentavo su koliažais. Tarsi priešprieša ligtolinei kūrybai, jo kūriniai nuo 1917 m. pasidarė veikiau klasicistiniai; juose jaučiamos tobulos formos paieškos ir tvirtas linijų brėžis. Nuo tol jo kūrybos nebeįmanoma periodizuoti. Pikaso stilius banguoja tarp klasicizmo elementų ir įspūdingos ekspresijos, tačiau jis visada išlaiko originalumą ir polinkį eksperimentuoti. Sąlytis su siurrealizmu ir ekspresionizmu suteikė jo paveikslams ir skulptūroms ryškumo ir deformacijos elementų. Pav. „Gernika” (1937 m.) – atviras protestas prieš Ispanijos pilietinį karą ir apskritai prieš karo siaubą, ženklinantis naują politinę Pikaso kūrybos dimensiją. Paskutiniu kūrybos laikotarpiu jis daugiausia dėmesio skyrė tapytojo ir modelio temai, pabrėždamas erotinį jų santykių aspektą. Neprilygstamos Pikaso šlovės akcentas buvo paroda Luvre, surengta dar jam gyvam esant (pirmoji gyvo dailininko paroda Luvre).