Egėjo
menas
Tai žalvario amžiaus apimančio maždaug nuo 2300-1400 m. iki 1200 m.
pr. Kr. Kretos salos menas.
Kretos kultūra suformavo savitą stilių iš orientalinių bei egiptietiškų
elementų. Nuo 2000 m. pr. Kr. ši civilizacija vaidino lemiamą vaidmenį Egėjo
jūros regione, kol buvo nustelbta Mikėnų meno.
Kretos meno skiriamasis požymis – didžiuliai rūmų statiniai Knose, Feste
ir Malijoje.
Pirmasis keramikos suklestėjimas siejamas su polichrominėmis kamarėmis -
vazomis, puoštomis raudonu ir baltu motyvu tamsiame fone. Ornamento pagrindinę
formą sudarė spiralė.
Apie 1700 m. pr. Kr. Knoso rūmai buvo sugriauti, po to vėl atstatyti. Naujus
statinius puošė prašmatni sienų tapyba,
preciziški žmonių, žvėrių ir augalų atvaizdai, stiuko reljefai.
Keramikoje kamarių stilių pakeitė šviesaus fono dirbiniai su
natūraliais puošybiniais žiedų ir gyvūnų motyvais. Vienas iš ypatumų
– vadinamas jūrinis stilius su gausiais spalviniais jūros faunos ir floros
vaizdais. Dar kartą sugriauti rūmai daugiau nebuvo
atstatyti.
1400-1200 m. pr. Kr laikotarpis ženklina
Kretos kultūros klestėjimo pabaigą ir jos įsiliejimą į žemyninį
Graikijos Mikėnų meną.
Kretos architektūrai būdingi erdvūs, neįtvirtinti kelių aukštų rūmai; iš
pažiūros chaotiška patalpų seka
aplink gausius vidaus kiemus; išmoninga vandentiekio ir kanalizacijos sistema.
Taikomąją dailę reprezentuoja antspaudai, akmeniniai indai, keramika ir
auksiniai papuošalai. Savarankiškos skulptūros dar nebūta, išskyrus fajanso,
bronzos, akmens ir dramblio kaulo statulėles.
Mikėnų
menas
Žalvario amžiaus menas Mikėnų apylinkėse Šiaurės Peloponese.
Jo pradžia siejama su achajų pasirodymu (apie 1400 m. pr. Kr.), o pabaiga –
su dorėnų įsiveržimu (apie 1150 m. pr. Kr.); tuo laiku Egėjo jūros pakrantėse
prasidėjo geležies amžius. Mikėnų menas išstūmė Kretos meną, bet patyrė
stiprų šio poveikį.
Svarbiausi architektūros elementai yra kiklopinėmis sienomis apjuostos tvirtovės.
Vertingi radiniai Mikėnų kapuose rodo ten buvus aukštą taikomosios dailės
lygį; rasta daug auksinių papuošalų, auksinių bei sidabrinių indų,
auksinių pomirtinių kaukių, taip pat ginklų su tauriųjų metalų
inkrustacijomis.
Keramika iš esmės atkartoja Kretos formas, kurios vis labiau abstraktėjo. Vazų
tapyboje didesnę reikšmę įgijo figūros.
Mikėnų „Liūtų vartai” su dviem reljefiniais liūtais rodo jau egzistavus
monumentaliąją skulptūrą.