Ankstyvosios krikščionybės dailė ir architektūra
Krikščionių
dailė ir architektūra buvo kuriama 2-5 a. Romos imperijos
teritorijoje. Savo vystymesi ji patyrė stiprią senovės Romos dailės
ir architektūros įtaką: kūrėjai perėmė ir
krikščionybės reikmėms pritaikė romėnų pastatų
tipus (bazilika), modifikavo kai kuriuos ikonografinius įvaizdžius bei
motyvus (gerasis ganytojas, filosofas, angelas, žuvis, vynuogės ir kt.).
Iki 313 m. (tais metais buvo įteisinta krikščionybė Romos
imperijoje) krikščionys neturėjo savitos architektūros, jų
dailės ikonografija klostėsi katakombų tapyboje, sarkofagų
reljefuose ir apeigoms skirtų patalpų puošyboje.
4 a. susiformavo
krikščionių šventovės struktūra. Didelių ir mažų
bazilikų su baptisterijomis pastatyta Romoje, Jeruzalėje, Betliejuje,
Konstantinopolyje ir kt Europos, Š. Afrikos, M. Azijos miestuose.
Plėtota
šventovių mozaikos, sarkofagų reljefai, liturginių reikmenų
(dramblio kaulo ir tauriųjų metalų relikvijorių, knygų
aptaisų, stiklo bei metalo indų) puošyba.
Rytų krikščionybės
architektūra ir dailė ilgainiui įgijo ryškų, savitą
pobūdį. Čia susiformavo bizantiškas stilius.
Ankstyvosios
krikščionybės dailė tiesiogiai paveikė viduramžių
plastinio meno raidą.