Postimpresionizmas
19 a. pab. dailininkų judėjimas, pasireiškęs po impresionizmo. Priskiriamos kryptys (neoimpresionizmas), grupuotės (Pont-Aveno mokykla, Nabis), tendencijos (sezanizmas), pavienių dailininkų (P.Sezanas, V.van Gogas, P.Gogenas, A.Tulūz-Lotrekas) kūryba. Posimpresionizmas susiformavo kaip priešprieša impresionizmo bruožams – natūralizmui, trumpalaikių vizualinių įspūdžių fiksavimui. Plėtojosi dviem pagrindinėmis linkmėmis: vieni dailininkai analizavo ir sintetino tikrovės formas, kiti siekė išreikšti vidinį pasaulį, simbolines prasmes sąlygiškais, nuo natūros nutolusiais pavidalais. Postimpresionizmo pradžia siejama su 1886 m. Paryžiuje įvykusia paskutiniąja impresionistų paroda, kurioje išryškėjo naujos nuostatos. Termino autorius – anglų dailėtyrininkas R.Fry, 1910-11 m. Londone surengęs prancūzų tapybos parodą „Manė ir impresionistai”. Postimperesionizmas paplito daugelyje Europos kraštų.