Romaninis stilius
Romaninis stilius buvo paplitęs Vakarų ir
Centrinėje Europoje (10-12 a.), kai kuriose Rytų Europos ir Artimųjų
Rytų šalyse.
Šis stilius ryškiausias architektūroje. Čia dominavo bažnyčios
su vienuolyno pastatais, katedros, bokštinės ir aptvarinės
pilys.
Pastatams būdingas formų masyvumas, paprastumas, aukštos vidaus
patalpos. Statoma iš tašyto akmens, degtų plytų, nuo 12 a. pasitaiko
ir mišrių konstrukcijų.
To meto statybininkai, kaip ir romėnai (iš čia ir stiliaus
pavadinimas „romėniškasis”) mokėjo statyti arkas ir skliautus ir
sukūrė savitą stilių. Pagrindinis jo bruožas – pusapvalė
arka.
Tuo metu daugiausia statomos bazilikos. Dar viena ypatybė – bažnyčios
pastato jungimas su bokštais. Du bokštai būdavo vakarinėje dalyje,
vienas - virš navų susikirtimo. Romaninės bazilikos buvo sudėtingesnio
plano – išplėtus altorinę dalį (chorą), jų planas
priminė lotynišką kryžių.
Ankstyvieji pastatai dažniausiai būdavo medinėmis lubomis, bažnyčių
interjero dekore dominavo tapyba. Neatsiejama bažnyčios dekoro dalis buvo
skulptūra. Gausiuose reljefuose vaizduojami biblijiniai ir šventųjų
gyvenimo siužetai.
Skulptūromis buvo puošiami įėjimai (portalai), priešakinė
pastatų pusė (fasadai) ir kolonų kapiteliai. Romaninės
skulptūros atrodo nerangios ir negrabios – primityvios, kita vertus,
netobulumas suteikia daugiau išraiškos.
Vaizduojant žmogų nebuvo laikomasi realių kūno proporcijų.
Tapyta norint papuošti pastatus: dekoruojamos sienos, medinių lubų
plokštumos. Tapyba buvo plokštuminė, kontūrinė, figūros
paryškinamos linijų kontūrais, jos tematika religinė, kai kada
fantastinė.
Buvo paplitusi miniatiūrų tapyba.