A
Abakas – keturkampė plokštė,
dengianti antikinės kolonos kapitelį.
Abstrakcionizmas – 20 a.
modernistinės dailės kryptis - nedaiktiškoji dailė. Nevaizduojami realūs
daiktai o suabsoliutinama meninės formos elementai – linija, spalva, faktūra.
Abstraktus – nekonkretūs,
nesusijęs su konkrečiu daiktu, išryškintos tik esminės, bendrosios objektų
savybės.
Abstraktusis ekspresionizmas – 20a. vėlyvojo modernizmo pakraipa. Abstrakčiojo ekspresionizmo dailininkai vertino tiesioginę, spontanišką saviraišką, siekė perteikti savo psichines būsenas abstrakčiomis tapybos priemonėmis: spalvos dėme, potepiu, dažų sluoksnio
Afiša – taikomosios
grafikos kūrinys, kultūros ar sporto renginio reklaminis skelbimas.
Akademinis –
laikąsis
nustatytų tradicijų, kanonų.
Akademizmas – dailės
kryptis, susiformavusi 16 – 19 a. Būdinga antikos meno principų išaukštinimas
ir sekimas antikinio meno pavyzdžiais, išorinių formų kanonais (taisyklėmis).
Akantas – Viduržemio jūros
baseino šalyse paplitęs augalas; stilizuotų akanto lapų ir žiedų pavidalo
dekoratyvinis architektūros elementas, puošiantis kolonų kapitelius, frizus,
gembes.
Akanto juosta – kampuotas arba
lankstytas, dažnai susipynės juostinis raštas su nusvirusiais akanto žiedais.
Akcija – menininko sumanytų
idėjų perteikimas teatrinėmis priemonėmis: menininkas reginiu, veiksmu,
garsu, įvairiomis medžiagomis kuria matant žiūrovams.
Akropolis
–
ant kalno
esanti antikinio miesto dalis su įtvirtinimais ir šventyklomis. Siauresne
prasme šventyklų kompleksas.
Aktas – dailės kūrinys,
vaizduojantis nuogą žmogaus figūrą. Aktai – piešiniai, paveikslai,
reljefai, statulos – kuriami dažniausia žmogaus kūno studijų tikslais,
stebint pozuojantį nuogą žmogų (modelį).
Akvarelė –
vandeniniai
dažai. Gaminami iš smulkiai sutrinto pigmento ir vandenyje tirpstančio rišiklio
su kai kuriomis priemaišomis (medumi, glicerinu). Skaidri, išdžiuvusi šviesėja.
Akvarele nutapytas kūrinys. Spalvos persišviečia viena per kitą, dažnai
iki grunto;
Akvedukas –
antikoje:
vandentiekio kanalo trasa, pakelta ant arkų; arkinis, tiltas su vandens lataku.
Alebarda –
ilgakotis, plačios,
lapo pavidalo dviašmenės geležtės ginklas.
Alebastras –
vaiskus
gipsas, naudojamas įvairiems poreikiams.
Alegorija
– tam tikru
sutartiniu vaizdu išreikšta sąvoka (pvz., taika - kūdikis su balandžiu).
Alėja – parko takas
(miesto gatvė), iš abiejų pusių apsodintas medžių ar krūmų eilėmis.
Altorius –
aukuras; senovėje
paaukštinta aukojimų vieta; krikščionių bažnyčioje — tam tikras stalas,
prie kurio dvasininkas laiko pamaldas.
Amfiteatras – Senovės
Graikijoje apskritos arba elipsinės žiūrovų suolų eilės, laiptiškai kylančios
aplink arenę; romėnų pastatas viešiems vaidinimams, gladiatorių kautynėms;
kėdžių eilės, esančios už parterio teatre, cirke, koncertų salėje.
Amfora – pailgas molinis
arba metalinis senovės graikų ir romėnų indas su dviem vertikaliomis ąsomis
skysčiams (aliejui, vynui) laikyti.
Ampyras – Europos
architektūros ir dailės (daugiausia taikomosios) stilius; vėlyvojo klasicizmo
atmaina, kilusi Prancūzijoje Napoleono I laikais. Būdinga monumentalumas,
simetrija, gausi ornamentika, kurioje vyravo valdžios ir triumfo simboliai –
laurų vainikai, ereliai, karo trofėjai.
Amūriukai
–
alegoriniai
meilės dievaičiai, vaizduojami kaip sparnuoti iš lankų šaudantys berniukai.
Anfilada – eilė pereinamų
kambarių.
Angliškasis parkas (peizažinis
parkas, romantiškasis parkas) – parko rūšis, atsiradusi Anglijoje 18 a. Būdingi
laisvai komponuojami želdiniai, natūralūs vandens telkiniai.
Animalistinis žanras –
dailės žanras, vaizduojantis gyvulius ir žvėris vaizduojančius kūrinius.
Ansamblis – vientisos
architektūrinės kompozicijos ir stiliaus statiniu bei įrenginių kompleksas.
Dailės kūrinių grupė, sudaranti vientisą visumą .
Antablementas – viršutinė
orderio dalis; virš kolonų – tarpatramio sijinis perdenginys arba sienos užbaigimas,
sudarytas iš architravo, frizo ir karnizo.
Antika – senovės
Graikijos ir Romos tobulos formos menas.
Antropomorfinis – žmogaus
arba jo figūros dalies atvaizdas dailės kūrinyje.
Aplikacija –
taikomosios
ir dekoratyvinės dailės technika: vaizdai arba raštai kuriami iš įvairios
medžiagos iškarpų, prisiūtų ir priklijuotų ant kitos medžiagos;
aplikacijos technika sukurtas taikomosios ir dekoratyvinės dailės kūrinys.
Apsidė
–
pusapvalė arba
daugiakampė išsikišusi kulto pastato dalis, dengta puskupoliu arba pusskliaučiu.
Vidinė altorinė pastato dalis.
Apsidolė
– maža apsidė.
Priglausta apsidės šonuose, paįvairina jos kontūrus.
Apvalioji plastika – iš
visų pusių apdirbta skulptūra.
Arabeska – ornamentas,
sukomponuotas iš stilizuotų, įvairiai supintų augalinių ir geometrinių
motyvų, būdingas islamo menui.
Archainis – 1. senovinis,
2. Senovės Graikijos dailė, kurta VII-VI a. pr. Kr.
Architektūra – sakralinės
ir pasaulietinės statybos menas. Plastinio meno šaka: statiniai ir jų
kompleksai; statinių bei jų kompleksų projektavimas ir statyba; pastato meninė
išraiška.
Architravas – pagrindinė
laikančioji sija, kurios apatinė dalis remiasi į kolonų kapitelius.
Arka – statinio lanko
pavidalo konstrukcija, galais atremta į stulpus, kolonas ar kitas atramas.
Arkada – vienodų arkų eilė, paremtų stulpais arba kolonomis.
Arkbutanas – išorinė
atraminė pusarkė (dažniausiai gotikos architektūroje), perduodanti skliauto
skėtimą į apatinius ramsčius – kontraforsų sistemą.
Asambliažas – dailės
technika. Erdvinės kompozicijos iš daiktų arba jų dalių, pritvirtintų prie
plokštumos arba sudėtų į dėžutes.
Asimetrija – nesimetrinis,
nesimetriškumas (viena pusė neatitinka kitos).
Asimetriškoji kompozicija –
komponavimo būdas: netolygus meninio vaizdo elementų išdėstymas centrinės ašies
arba centro atžvilgiu.
Atikas – sienelė virš karnizo (triumfo arkos).
Atlantas – vyro pavidalo
atrama, laikanti balkoną.
Atraminė sija – lubų
sija arba murinės sienas remiančios išilginės sijos.
Atrijus – pusiau dengtas
vidinis kiemas – svarbiausioji senovės romėnų gyvenamojo namo patalpa
Atvirkštinė perspektyva
– figūrų ir daiktų vaizdavimo plokštumoje būdas, kai tolimesniame plane
pavaizduoti daiktai bei figūros savo dydžiu gali pranokti artimesnius.
Svarbesni kompozicijos elementai didesni, mažiau reikšmingi – mažesni.
Automatizmas
– siurrealizmo kūrybos metodas, padedantis slopinti proto kontrolę, leidžiantis
laisvai, automatiškai reikšis pasąmonės vaizduotei ir asociacijoms.
Aversas – priekinė,
pagrindinė monetos pusė.
Ažūras
– tinkliškas,
dekoratyvinis kiauraraštis.