K

Kadravimas – fragmentiško komponavimo būdas, pagrįstas foto-grafišku atsitiktiniu vaizdo elementų išdėstymu kadre, akimirkos fiksavimu.

Kamarės – senovės Kretos polichrominėmis vazos, puoštos raudonu ir baltu motyvu tamsiame fone.

Kamėja – iškiliais reljefais iškaltas ar raižytas brangakmenis, dažnai nešiojamas kaip papuošalas.

Kamerinė skulptūra – skulptūros rūšis: natūros dydžio arba kiek mažesni kūriniai, nesusiję su architektūra, dažniausiai eksponuojami patalpoje.

Kaneliūra – ant kolonų liemens arba piliastrų plokštumų statmenos pusskritulio pjūvio vagutės, kurios susiliečia aštriomis briaunomis kaip dorėninėje kolonoje arba yra atskirtos takeliais (jonėninėje).

Kanonas – mastelis, norma, taisyklė. Meno taisyklių sistema, sąlygojanti kūrinio kompoziciją, koloritą, vaizduojamojo objekto proporcijų visumą. Meno kūrinio personažų ir siužetinių scenų vaizdavimo būdai, sąlygojantys tam tikrų estetikos reikalavimų atitikimą.

Kapitelis – konstruktyvinis arba dekoratyvinis architektūros elementas; viršutinė (dažnai gausiai dekoruota) kolonos, piliastro arba pilioriaus dalis.

Karavadžizmas – 17 a. tapybos kryptis, plėtojusi italų tapytojo Karavadžio (Caravaggio) kūrybos principus, išreiškusi realistines baroko tendencijas. Būdinga: fragmentiškas komponavimas, masyvios formos, medžiagiškumas, ypač šviesokaita.

Kariatidė – moters pavidalo atrama, atstojanti koloną. Būdinga antikinei ir 17 - 19 a. Europos architektūrai. 

Karnizas – S formos architektūrinė detalė: išraita ir astragalas, dažnas atbrailos komponentas.

Karolingų renesansas – 8-9 a. kultūrinis sąjūdis Karolingų valdytoje karalystėje – pirmasis antikinės kultūros atgimimas Vakarų Europoje.

Kartušas – puošniai įrėminta plokštuma, skirta įrašui, herbui, emblemai.

Katakombos – požeminiai kapų tuneliai, salės ir labirintai, labiausiai paplitę 1 – 3 a. Romoje, Neapolyje, Aleksandrijoje ir kitur.

Katalogas – informacinis leidinys, dailės kūrinių rinkinio aprašas.

Katedra – svarbiausia vyskupijos bažnyčia, išsiskirianti dydžiu, puošnumu.

Kentauras – pasakiška graikų mitologijos būtybė – arklys su žmogaus galva ir liemeniu iki juosmens.

Keramika – visų iš molio lipdytų ir žiestų, o paskui išdegtų daiktų bendra sąvoka.

Keramikos dirbiniai – taikomosios dekoratyvinės dailės šaka: degti dirbiniai iš molio ir jo mišinių su kitais neorganiniais junginiais. Gamybos ciklą sudaro žaliavos parengimas, formavimas, džiovinimas ir degimas. Keramikos dirbiniai lipdomi rankomis, žiedžiami ant rato, išdegami ir puošiami.

Kesonas – paprastai kvadratinės arba daugiakampės formos įdubimas lubose arba vidiniame arkos, skliauto paviršiuje.

Kiautinis mūras – trijų sluoksnių mūras.

Kičas – terminas, kuriuo apibūdinamas menkavertis, vulgarus, neskoningas menas.

Kiklopinis mūras, ciklopinis mūras. Kiklopas – mitologinė būtybė, vienaakis milžinas. Mūras iš didelių įvairios formos neapdorotų riedulių, sukrautų be rišamosios medžiagos.

Kinetinė dailė – 20 a. modernistinės dailės kūriniai, kurie mechaniškai judinant keičia savo struktūrą erdvėje. Tai dažniausiai abstrakčios skulptūros, kurios dar vadinamos mobiliais.

Klasicizmas – 17 - 19 a. pirmosios pusės architektūros ir dailės stilius, kuriam būdinga racionalumas, idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio siekimas, antikos ir Renesanso meno principų laikymasis.

Klišė – spaudos forma, pagaminta iš metalo, medžio, linoleumo, plastiko ar kitokios medžiagos, nuo kurios daromi atspaudai.

Kluatras – uždaras keturkampis galerijos juosiamas vienuolyno kiemas.

Koliažas – tapybos ir grafikos technika: prie pagrindo lipdoma popieriaus, audinio ar kitos medžiagos gabalai ir piešiama ar tapoma; koliažo technika sukurtas kūrinys.

Kolonada – kolonų eilė.

Koloristinė tapyba – tapybos pakraipa, grindžiama spalvinių derinių išraiškingumu.

Koloritas – dailės (dažniausiai tapybos) kūrinio spalvų visuma; vyraujančių spalvų derinys.

Kolosas – didžiulė statula; milžinas, gigantas.

Komiksas – iš eilės, vienas paskui kitą sudėti paveiksliukai, pasakojantys patrauklią ir intriguojančią istoriją, spausdinami žurnaluose ar laikraščiuose.

Komoda – skrynia su stalčiais. Masyvi stačiakampė, pusapskritė, trikampė, sarkofago pavidalo, dažnai su neaukštomis kojomis.

Kompiuterinis menas – 20 a. antrosios pusės vizualinių menų šaka: kompiuteriu kuriamas menas. Meninis vaizdas modeliuojamas monitoriaus ekrane pagal programų teikiamas galimybes. Jungiami dailės, mokslo ir technikos elementai.

Kompozicija – meno kūrinio arba pastato formų sandara; dėsningas įvairių elementų derinys.

Konceptualusis menas – 20 a. 7-tojo dešimtmečio postmodernistinės dailės kryptis. Idėjų menas, neigiantis vaizdingumą, daiktiškumą. Kūrinio svarbiausia mintis dažniausiai išreiškiama fotografijomis, schemomis, brėžiniais.  

Konkrečioji dailė – modernistinės dailės kryptis, geometrinės abstrakcijos atmaina, artima konstruktyvizmui. Siekta racionalios, preciziškos išraiškos.

Konstrukcija – ko nors sudėtinė dalis; statinio kolona, santvara arba sudėtinių dalių grupė, kuriai būdinga tam tikra apibrėžta paskirtis.

Konstruktyvizmas – 20 a. 2-3 deš. rusų modernistinės dailės ir architektūros kryptis. Jie neigė vaizduojamosios meninės kūrybos pradą, kėlė plastinės formos – jos medžiaginių savybių, logiškos sąrangos, techninio apdorojimo reikšmę.

Kontraforsas – vertikali išsikišusi mūrinės sienos dalis, sutvirtinanti sieną. Savo svoriu priešinasi statinį perdengiančių skliautų skėtimo jėgai. Gotikos architektūroje kontraforsas paprastai atskirtas nuo sienos.

Kontraforsų sistema – gotikinė architektūros konstrukcinė sistema iš kontraforsų ir arkbutanų. Išorinių sienų kontraforsai perima skliauto skėtimosi apkrovas. Arkbutanais skėtimasis nukreipiamas iš vidurinės navos į šoninių navų išorines sienas.

Kontrapostas – žmogaus figūros komponavimo būdas: pečiai ir klubai kiek pasukti į priešingas puses, viena koja laiko visą kūno svorį, kita laisva – sulenkta per kelį.

Kontrastas – ryški priešybė; tarpusavyje lyginamų daiktų, ypatybių ar reiškinių skirtumas.

Kontūras – dailės kūrinio meninės išraiškos priemonė: linija, apibrėžianti daikto siluetą, skirianti vieną plokštumą nuo kitos.

Kopija – dailės kūrinio (originalo) atgaminys, sukurtas ne originalo autoriaus, o kito dailininko.

Kora – graikų statula, vaizduojanti stovinčią besišypsančią merginos figūrą. Apsirengusi ilgu klostytu drabužiu, vaizduoja deivę arba auką dievams.

Korintinė kolona – kolona, kiek panaši į jonėnine; jos liemenį vainikuoja kapitelis, papuoštas stilizuoto akanto lapų motyvu ir jonėninio kapitelio voliutomis.

Kraigas – stogo keteros išilginė linija.

Kripta – požeminė arba pusiau įžeminta laidojimo salė.

Kryžiaus kupolinė bažnyčia – pagal graikiškojo kryžiaus pamato planą pastatyta bažnyčia, kurios sankryžoje paprastai būna kupolas.

Kryžiažiedis – skulptūrinio dekoro motyvas, būdingas gotikos architektūrai ir taikomajai dailei. Sudarytas iš dviejų ir daugiau priešprieša arba kryžmiškai sukomponuotų augalų lapų, žiedų ar pumpurų puokštelių.

Kryžminis skliautas – skliautas, sudarytas iš dviejų statmenai susikertančių cilindrinių skliautų.

Kromlechas – priešistoriniai megalitiniai keltų statiniai – megalitų rūšis; statinys iš aukštų, vertikaliai įkastų į žeme akmens blokų, sudarančių apskritimą ar kitą formą.

Ksilografija – giliaspaudės grafikos technika – medžio raižinys, atspaudas, gaunamas nuo klišės, pagamintos iš medžio lentos.

Kubizmas – 20 a. dailės kryptis. Tikrovės formos vaizduojamos geometrinių kūnų ir plokštumų kombinacijomis. Neigiama perspektyvos, šviesos bei šešėlių reikšmė.

Kūno menas – postmodernistinio meno rūšis. Žmogaus kūnas tampa menine priemone kūrinio idėjai perteikti. Kūnas nuasmeninamas, įprastinės jo funkcijos pateikiamos kaip meno vertybė. Fiksuojamos fotografijos, videofilmo priemonėmis.

Kupolas – išgaubta pusrutulio formos pastato denginio konstrukcija. Dažnai kupolas atremtas į tarpinį cilindrinės formos pagrindą — tambūrą, o jo viršaus apšvietimo anga užbaigiama žibintu.

Kūras – senovės graikų skulptūra, vaizduojanti einantį nuogą kiek besišypsantį jaunuolį, vaizduojanti ir dievą, ir atletą, ir mirusįjį

Kvadriga – antikos skulptūra, vaizduojanti pakinkytų ketverto arklių traukiamą vežimą.

Kvadrinis mūras – taisyklingas mūras iš akmens blokų, būdingas senovės graikų ir romėnų statiniams, romaninei architektūrai.

atgal