K
Kadravimas – fragmentiško
komponavimo būdas, pagrįstas foto-grafišku atsitiktiniu vaizdo elementų išdėstymu
kadre, akimirkos fiksavimu.
Kamarės – senovės Kretos polichrominėmis
vazos, puoštos raudonu ir baltu motyvu tamsiame fone.
Kamėja – iškiliais
reljefais iškaltas ar raižytas brangakmenis, dažnai nešiojamas kaip papuošalas.
Kamerinė skulptūra –
skulptūros rūšis: natūros dydžio arba kiek mažesni kūriniai, nesusiję su
architektūra, dažniausiai eksponuojami patalpoje.
Kaneliūra – ant kolonų
liemens arba piliastrų plokštumų statmenos pusskritulio pjūvio vagutės,
kurios susiliečia aštriomis briaunomis kaip dorėninėje kolonoje arba yra
atskirtos takeliais (jonėninėje).
Kanonas
– mastelis, norma,
taisyklė. Meno taisyklių sistema, sąlygojanti kūrinio kompoziciją, koloritą,
vaizduojamojo objekto proporcijų visumą. Meno kūrinio personažų ir siužetinių
scenų vaizdavimo būdai, sąlygojantys tam tikrų estetikos reikalavimų
atitikimą.
Kapitelis –
konstruktyvinis arba dekoratyvinis architektūros elementas; viršutinė (dažnai
gausiai dekoruota) kolonos, piliastro arba pilioriaus dalis.
Karavadžizmas – 17 a. tapybos kryptis, plėtojusi italų tapytojo Karavadžio (Caravaggio) kūrybos principus, išreiškusi realistines baroko tendencijas. Būdinga: fragmentiškas komponavimas, masyvios formos, medžiagiškumas, ypač šviesokaita.
Kariatidė – moters pavidalo atrama, atstojanti koloną. Būdinga antikinei ir 17 - 19 a. Europos architektūrai.
Karnizas – S formos
architektūrinė detalė: išraita ir astragalas, dažnas atbrailos komponentas.
Karolingų renesansas – 8-9 a. kultūrinis sąjūdis Karolingų valdytoje karalystėje – pirmasis
antikinės kultūros atgimimas Vakarų Europoje.
Kartušas – puošniai įrėminta
plokštuma, skirta įrašui, herbui, emblemai.
Katakombos – požeminiai
kapų tuneliai, salės ir labirintai, labiausiai paplitę 1 – 3 a. Romoje,
Neapolyje, Aleksandrijoje ir kitur.
Katalogas – informacinis
leidinys, dailės kūrinių rinkinio aprašas.
Katedra – svarbiausia
vyskupijos bažnyčia, išsiskirianti dydžiu, puošnumu.
Kentauras – pasakiška
graikų mitologijos būtybė – arklys su žmogaus galva ir liemeniu iki
juosmens.
Keramika – visų iš molio
lipdytų ir žiestų, o paskui išdegtų daiktų bendra sąvoka.
Keramikos dirbiniai –
taikomosios dekoratyvinės dailės šaka: degti dirbiniai iš molio ir jo mišinių
su kitais neorganiniais junginiais. Gamybos ciklą sudaro žaliavos parengimas,
formavimas, džiovinimas ir degimas. Keramikos dirbiniai lipdomi rankomis, žiedžiami
ant rato, išdegami ir puošiami.
Kesonas – paprastai
kvadratinės arba daugiakampės formos įdubimas lubose arba vidiniame arkos,
skliauto paviršiuje.
Kiautinis mūras – trijų
sluoksnių mūras.
Kičas – terminas, kuriuo
apibūdinamas menkavertis, vulgarus, neskoningas menas.
Kiklopinis mūras,
ciklopinis mūras. Kiklopas – mitologinė būtybė, vienaakis milžinas. Mūras
iš didelių įvairios formos neapdorotų riedulių, sukrautų be rišamosios
medžiagos.
Kinetinė dailė – 20 a.
modernistinės dailės kūriniai, kurie mechaniškai judinant keičia savo
struktūrą erdvėje. Tai dažniausiai abstrakčios skulptūros, kurios dar
vadinamos mobiliais.
Klasicizmas – 17 - 19 a.
pirmosios pusės architektūros ir dailės stilius, kuriam būdinga
racionalumas, idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio siekimas,
antikos ir Renesanso meno principų laikymasis.
Klišė – spaudos forma,
pagaminta iš metalo, medžio, linoleumo, plastiko ar kitokios medžiagos, nuo
kurios daromi atspaudai.
Kluatras – uždaras
keturkampis galerijos juosiamas vienuolyno kiemas.
Koliažas – tapybos ir
grafikos technika: prie pagrindo lipdoma popieriaus, audinio ar kitos medžiagos
gabalai ir piešiama ar tapoma; koliažo technika sukurtas kūrinys.
Kolonada – kolonų eilė.
Koloristinė tapyba –
tapybos pakraipa, grindžiama spalvinių derinių išraiškingumu.
Koloritas – dailės (dažniausiai
tapybos) kūrinio spalvų visuma; vyraujančių spalvų derinys.
Kolosas – didžiulė
statula; milžinas, gigantas.
Komiksas – iš eilės,
vienas paskui kitą sudėti paveiksliukai, pasakojantys patrauklią ir
intriguojančią istoriją, spausdinami žurnaluose ar laikraščiuose.
Komoda – skrynia su stalčiais.
Masyvi stačiakampė, pusapskritė, trikampė, sarkofago pavidalo, dažnai su
neaukštomis kojomis.
Kompiuterinis menas – 20
a. antrosios pusės vizualinių menų šaka: kompiuteriu kuriamas menas. Meninis
vaizdas modeliuojamas monitoriaus ekrane pagal programų teikiamas galimybes.
Jungiami dailės, mokslo ir technikos elementai.
Kompozicija – meno kūrinio
arba pastato formų sandara; dėsningas įvairių elementų derinys.
Konceptualusis menas – 20
a. 7-tojo dešimtmečio postmodernistinės dailės kryptis. Idėjų menas,
neigiantis vaizdingumą, daiktiškumą. Kūrinio svarbiausia mintis dažniausiai
išreiškiama fotografijomis, schemomis, brėžiniais.
Konkrečioji dailė – modernistinės dailės kryptis, geometrinės abstrakcijos atmaina, artima konstruktyvizmui. Siekta racionalios, preciziškos išraiškos.
Konstrukcija – ko nors sudėtinė dalis; statinio kolona, santvara arba sudėtinių dalių grupė, kuriai būdinga tam tikra apibrėžta paskirtis.
Konstruktyvizmas – 20 a. 2-3 deš. rusų modernistinės dailės ir architektūros kryptis.
Jie neigė vaizduojamosios meninės kūrybos pradą, kėlė plastinės formos
– jos medžiaginių savybių, logiškos sąrangos, techninio apdorojimo reikšmę.
Kontraforsas – vertikali išsikišusi
mūrinės sienos dalis, sutvirtinanti sieną. Savo svoriu priešinasi statinį
perdengiančių skliautų skėtimo jėgai. Gotikos architektūroje kontraforsas
paprastai atskirtas nuo sienos.
Kontraforsų sistema
–
gotikinė architektūros konstrukcinė sistema iš kontraforsų ir arkbutanų. Išorinių
sienų kontraforsai perima skliauto skėtimosi apkrovas. Arkbutanais skėtimasis
nukreipiamas iš vidurinės navos į šoninių navų išorines sienas.
Kontrapostas – žmogaus
figūros komponavimo būdas: pečiai ir klubai kiek pasukti į priešingas
puses, viena koja laiko visą kūno svorį, kita laisva – sulenkta per kelį.
Kontrastas – ryški priešybė;
tarpusavyje lyginamų daiktų, ypatybių ar reiškinių skirtumas.
Kontūras – dailės kūrinio
meninės išraiškos priemonė: linija, apibrėžianti daikto siluetą,
skirianti vieną plokštumą nuo kitos.
Kopija – dailės kūrinio
(originalo) atgaminys, sukurtas ne originalo autoriaus, o kito dailininko.
Kora – graikų statula,
vaizduojanti stovinčią besišypsančią merginos figūrą. Apsirengusi ilgu
klostytu drabužiu, vaizduoja deivę arba auką dievams.
Korintinė kolona –
kolona, kiek panaši į jonėnine; jos liemenį vainikuoja kapitelis, papuoštas
stilizuoto akanto lapų motyvu ir jonėninio kapitelio voliutomis.
Kraigas – stogo keteros išilginė
linija.
Kripta – požeminė arba
pusiau įžeminta laidojimo salė.
Kryžiaus kupolinė bažnyčia
– pagal graikiškojo kryžiaus pamato planą pastatyta bažnyčia, kurios
sankryžoje paprastai būna kupolas.
Kryžiažiedis – skulptūrinio
dekoro motyvas, būdingas gotikos architektūrai ir taikomajai dailei. Sudarytas
iš dviejų ir daugiau priešprieša arba kryžmiškai sukomponuotų augalų lapų,
žiedų ar pumpurų puokštelių.
Kryžminis skliautas –
skliautas, sudarytas iš dviejų statmenai susikertančių cilindrinių skliautų.
Kromlechas – priešistoriniai
megalitiniai keltų statiniai – megalitų rūšis; statinys iš aukštų,
vertikaliai įkastų į žeme akmens blokų, sudarančių apskritimą ar kitą
formą.
Ksilografija – giliaspaudės
grafikos technika – medžio raižinys, atspaudas, gaunamas nuo klišės,
pagamintos iš medžio lentos.
Kubizmas – 20 a. dailės
kryptis. Tikrovės formos vaizduojamos geometrinių kūnų ir plokštumų
kombinacijomis. Neigiama perspektyvos, šviesos bei šešėlių reikšmė.
Kūno menas –
postmodernistinio meno rūšis. Žmogaus kūnas tampa menine priemone kūrinio
idėjai perteikti. Kūnas nuasmeninamas, įprastinės jo funkcijos pateikiamos
kaip meno vertybė. Fiksuojamos fotografijos, videofilmo priemonėmis.
Kupolas – išgaubta
pusrutulio formos pastato denginio konstrukcija. Dažnai kupolas atremtas į
tarpinį cilindrinės formos pagrindą — tambūrą, o jo viršaus apšvietimo
anga užbaigiama žibintu.
Kūras – senovės graikų
skulptūra, vaizduojanti einantį nuogą kiek besišypsantį jaunuolį,
vaizduojanti ir dievą, ir atletą, ir mirusįjį
Kvadriga – antikos skulptūra,
vaizduojanti pakinkytų ketverto arklių traukiamą vežimą.
Kvadrinis mūras –
taisyklingas mūras iš akmens blokų, būdingas senovės graikų ir romėnų
statiniams, romaninei architektūrai.