L
Labirintas – klystkelis, klaidynė, tunelinių takų susipynimas.
Laiptinė piramidė
– seniausių laikų Egipto piramidės laiptiškomis sienomis, kilusios iš
mastabų.
Lakštinė grafika
– grafikos rūšis: savarankiški, neturintys praktinės paskirties grafikos kūriniai,
kuriami atskiruose lapuose (piešiniai, estampai).
Lesiruotė
–
plonas, skaidrus dažų sluoksnis, kuriuo dengiamas pradžiūvęs aliejumi ar
tempera tapyto paveikslo paviršius.
Liepsnotoji gotika
– vėlyvoji gotika Prancūzijos architektūroje. Būdingos lenktos, vingiuotos
dekoro linijos, liepsnos liežuvių motyvai.
Limožo emalis
–
Limožo dailieji dirbiniai, kurti nuo viduramžių iki 18 a. Liturginiai,
buitiniai dirbiniai iš vario, dekoruoti emaliu.
Linijinė (braižomoji)
perspektyva
– kūnų pavaizdavimas erdvėje linijinio mažėjimo metodu.
Sukuriama erdvės (gilumos) iliuzija.
Litografija
– plokščiaspaudės
grafikos technika; atspaudas nuo piešinio, nupiešto ant specialaus
litografinio akmens.
Liturginis menas
–
bažnytinis menas. Šventovių įrangai ir apeigoms skirti taikomosios
dekoratyvinės ir vaizduojamosios dailės kūriniai.
Lizena
–
vertikalus, plokščias, juostos pavidalo sienos kyšulys, mentė būdinga
romaninei, Renesanso, vėlyvųjų laikotarpių architektūrai.
Lodžija
– pastato
fasado elementas: dengtas balkonas arba galerija.
Logotipas
–
taikomosios grafikos kūrinys, kuriuo ženklinami įstaigos blankai, vokai,
gaminiai bei jų pakuotės. Būdinga lakoniška forma, simbolika, raidžių
deriniai.
Lokalioji spalva
–
tikroji daikto ar jo dalies spalva. Nutapyto daikto gryna natūrali spalva,
nepakeista šviesos ir šešėlių.
Lotyniškasis kryžius – kryžius, kurio vertikalioji dalis ilgesnė.
Lučizmas
– 20 a. 2 dešimtmečio rusų modernistinės tapybos kryptis. Jungė kubizmo,
futurizmo, orfizmo elementus. Jų manymu spalva, tai šviesos spinduliai. Ją
galima perteikti ketvirtąjį erdvės matavimą, sukurti savarankišką, nuo
tikrovės nepriklausantį tapybos darbą.