Atsakymai

1. Audimas – taikomosios tautodailės šaka, apimanti audinių, vilnonės, lininės aprangos, buitinės paskirties reikmenų (rankšluosčių, užuolaidų, juostų, užtiesalų, staltiesių, lovatiesių, takų ir įvairių kitokių audeklų) gamybą įvairiomis technikomis.

2. Audimui naudojamos horizontalios ir vertikalios audimo staklės

3. Vieni seniausių audinių (18-19 a.) yra lovatiesės, rankšluosčiai, staltiesės, paklodės, priegalvių, patalų užvalkalai, gūnios, užuolaidos, kilimai, takai ir kt.

4. Audiniai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartais kanapinių verpalų. 19 a. antrojoje pusėje pradėta vartoti medvilnę bei šilką, 20 a. – dirbtinį šilką ir kitas sintetines medžiagas.

5. Reikšmingą vietą žmonių gyvenime užėmė rankšluosčiai, kabinami išpjaustinėtose rankšluostinėse. Jie puošdavo pirkias bei seklyčias. Nuotaka per vestuves išdalindavo 20-30 rankšluosčių. Jie buvo naudojami vestuvių ir laidotuvių apeigose.

6. Geometriniai raštai, ritmiškai kartodamiesi, sudaro raiškų grafinį piešinį.
Šalia geometrinių raštų atsirado stilizuotos augalijos ir gyvūnijos motyvų, tačiau lietuvių meistrų audiniuose iki šių dienų vyrauja geometriniai motyvai (saulutės, žvaigždutės) bei senoviniai spalvų derinimo būdai.

7. Verpalai audimui iki 19 a. buvo dažomi gamtiniais dažais: augalų žiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve, pelkių ir geležies rūdimis.
Natūralios spalvos: mėlyna – vyšnių lapai, raudona – rugiagėlių galvutės, žalia – obelų žievė ir pan. 
19 a. pradėti vartoti aniliniai dažai, kurie praturtino ir suintensyvino audinių spalvas.

8. 19-20 a. pr. audėjos iš plonai suverptų lininių verpalų audė drobę, iš kurios siuvo kasdieninius drabužius – marškinius, prijuostes, kelnes. Jie dažnai būdavo natūralios linų spalvos arba balinti. Baltas lininis drabužis buvo švaros, darbštumo simbolis, jam priskirdavo ir magišką prasmę.

Iš vilnos audė sijonų ir liemenių audinius.

Žieminiams drabužiams vartojo milą, išaustą iš storai suverptų verpalų. Milas – stora, velta, vilnonė, 4, 6 ar 8 nytimis austa medžiaga.

9. Lietuvių liaudies audinių raštai dažniausiai geometriniai arba sugeometrinti, dažniausiai augaliniai; jie neperkrauti detalėmis, turi aiškų ritmą. Tai paprasti, daugelį šimtmečių tobulinti motyvai, vadinami akelėmis, koreliais, akėčiomis, katpėdėlėmis, koreliais, dobiliukais, ąžuolo lapais ir kitais vardais. Viename audinyje pasikartoja vienas, du, kartais trys motyvai, pakraščiuose esama vingių, kripių, dantelių, slankstelių.

10. Juostomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo galvas, kitomis pasirišdavo ilgus, plačius sijonus, kojines, susivarstydavo liemenes. Vyrai susijuosdavo marškinius, sermėgas, kailinius, trynyčius. Siauras pintas juosteles naudojo vyžų, naginių, baltų lininių kelnių raiščiams. Eidamos uogauti, moterys juostomis pasirišdavo krepšelius, pieno puodynes, lauknešėlius. Plačios austinės juostos buvo naudojamos vaikams vystyti. 

11. Tradicinės lietuvių juostos buvo gaminamos įvairiais būdais. Jas įprastai skirsto į pintas, vytas, rinktines, austas ir megztas.