Atsakymai

1. Tikroji verba liaudies papročiuose – puokštelė, suskinta iš gluosnio ir kadagio šakelių – tai anksti pavasarį prabundančių medžių ir krūmų ir amžinai žaliuojančių augalų šakelės.

2. Vilniaus verbos – dirbiniai iš sausų augalų, būdingi Vilniaus kraštui, jos vėlesnės kilmės, vertinamos kaip savita tautodailės šaka. Ištakų reikėtų ieškoti miestiečių tradicijose – iš pradžių verbos buvo naudojamos kaip puošmenos Vilniaus amatininkų cechų procesijose. 
Vėliau tokias iš sausų gėlių bei žolynų pintas verbas Verbų sekmadienį imta šventinti bažnyčiose, minint Kristaus įžengimą į Jeruzalę.
Tačiau apeiginės paskirties Vilniaus verbos neturėjo, buvo tik kaip dekoratyvinis elementas.

3. Buvo daromos drožlinės, žolinės ir popierinės verbos. Drožlinės gaminamos iš lazdyno, šaltekšnio ar ožekšnio nuspalvintų drožlių. Popierinės verbos daromos iš spalvoto popieriaus, imituoja gėlių žiedus.
Labiausiai paplitusios žolinės verbos. Jų rišimo žaliava – sausos laukų, miškų ir darželių gėlės, žolynai, javai. Iš viso verbų gamybai vartojama per 50 įvairių laukinių ir kultūrinių augalų rūšių, o viršūnėms – 11 augalų.

4. Verbų rišimui naudojamos samanos, bruknienojai, pataisai, katpėdėlės, šlamučiai, kraujažolės, kiškio ašarėlės, motiejukas, pipirnė, guboja ir daug kitų augalų, kurie džiovinami nepraranda savo spalvos ir formos. Viršūnėms naudojama nendrė, paprastoji miglė, baltoji smilga, šunažolė ir kt. 
Augalai verboms renkami įvairiausiu metų laiku, kadangi nuo jų rinkimo laiko labai priklauso augalų išvaizda ir spalva.
Dalį augalų verbų rišėjos dabar sėja darželiuose ir šiltnamiuose. Verbų rišimui neseniai pradėti naudoti rugiai, avižos, kurių varpos taip pat sėjamos laukuose.

5. Prie 30-60 cm ilgio lazdyno lazdelės pririšami natūralūs bei dažyti įvairiaspalviai augalai.
Rišant verbas naudojami paprasti įrankiai: peilis ir žirklės. Rišti pradedama nuo viršūnės. Viršūnės ilgis ir storis įvairių rišėjų skirtingas. Augalų kuokšteliai dedami aplinkui stiebelį ir vyniojant siūlą pritvirtinami.
Suformavus viršūnę, prie jo guldomi žiedai ir renkamas raštas. 

6. Verbų kompozicijos labai priklauso nuo augalų spalvos. Iki 20 amžiaus pradžios dažniausiai buvo naudojami natūralių spalvų nedažyti augalai. 
Vėliau pradėta naudoti anilino dažai. Augalai į dažus merkiami surišti kuokšteliais ir išdžiovinami.
Vienoje verboje tradiciškai buvo derinamos dvi spalvos: raudona ir geltona; raudona ir balta, o kartais labai drąsiai net kelios kontrastingos, tokios kaip raudona, violetinė, žalia, balta ar pilkšva. 

7. Pagal formą verbos skirstomos: volelinės (dar vadinamos kiliminėmis), rykštelinės, plokščiosios ir vainikinės.
Volelinės verbos yra populiariausios. Rainelėse ritmiškai pasikartoja dviejų, trijų spalvų skersiniai ruoželiai. Rykštelinės verbos daromos su nedidelėmis viršūnėmis ir be jų. Plokščių verbų forma primena paukščių plunksnas. Vainikinės verbos – vienašonės, mažą ištęstą vainiką primenančios verbos.
Senieji verbų pynėjai labai vertina vadinamąsias karališkas verbas, nes rišami aplink lazdelę sulenkti motiejukai primena karūnėles.

8. Naujai paplinta dekoratyvios 1-1,5 m aukščio verbos, skirtos erdviems butams, visuomeninėms patalpoms puošti. Jos būna apvalios, sujungtos iš širdelių ar kitokių įdomių formų…
Šiuolaikinės verbos parduodamos suvenyrų parduotuvėse, garsioje Vilniaus Kaziuko mugėje, Verbų sekmadienį prie Aušros vartų ir beveik visų Vilniaus bažnyčių. 
Verbos yra labiausiai kintanti tautodailės rūšis. Vienais metais didesnę paklausą turi ryškesnių spalvų, kitais – švelnesnių spalvų verbos. 
Šie liaudies meno dirbiniai darosi vis populiaresni tiek Lietuvoj, tiek už jos ribų.
Kaip suvenyrai labai vertinamos įvairių šalių turistų.