Skulptūra, (lot. sculptura< sculpo – drožinėju, kalu) kitaip vadinama plastika. Šalia tapybos ir grafikos tai dar viena vaizduojamosios dailės šaka. Skulptūra – trimatės formos kūriniai. Tuo požiūriu ji artima taikomajai dailei bei architektūrai. Skulptūros terminas dažnai vartojamas kaip statulos arba abstrakčios tūrinės kompozicijos sinonimas.

Ž.Tinkveli Fontano kinetinė skulptūra. Paryžius	D.Smitas Cubi XXVII. 1965	E.Goldsvortas Sniego plokštė su apskritimais

Pagrindinės skulptūros technikos: drožyba, kalyba, liejyba, lipdyba. Iš pradžių skulptorius piešia paruošiamuosius eskizus, lipdo molio arba plastilino modelį, kurį dažniausiai didina ir lieja iš gipso. Pagal paruoštą modelį kuria skulptūrą iš patvarios medžiagos – metalo, akmens, medžio, betono. Kūrinys gali būti šlifuojamas, poliruojamas, patinuojamas, polichromuojamas, auksuojamas, sidabruojamas ir kt. Dabar taikomos ir netradicinės išraiškos priemonės – smėlis, popierius, audiniai, vanduo, elektros šviesa. Skulptūros meninę išraišką lemia tema, medžiaga ir plastika, t.y. masių santykis, proporcijos, siluetas, paviršiaus modeliavimas.

Pagrindinės skulptūros rūšys yra apvalioji skulptūra ir reljefai. Kūrinio dydis lemia skirstymą į mažąją ir monumentaliąją skulptūrą. Plastikos ir skulptūros kūriniai tarpusavyje skiriasi medžiaga.

Plastika  (gr. plastikē – lipdyba) – tai skulptūros kūriniai, formuojami (modeliuojami) iš minkštos medžiagos (gipso, vaško, molio).

Pagal paskirtį būna paminklinė, dekoratyvinė, kamerinė skulptūra, kartais skiriama smulkioji skulptūra.

Pagrindinės skulptūros formos: statula, skulptūrinė grupė, biustas, torsas, statulėlė, kartais priskiriamas medalis.