SENOVĖS GRAIKŲ MENAS

Senovės graikų meno ištakos siekia apie 1000 m. pr. Kr., Kretos ir Mikėnų kultūrą.

Jo nuosekli raida buvo menkai įtakojama kitų kultūrų ir truko maždaug iki 100 m. pr. Kr. Galiausiai senovės graikų menas įsiliejo į romėnų meną ir smarkiai jį paveikė. 
Tad daugelis senovės graikų kūrinių išliko romėnų kopijų pavidalu.

 

Partenono Atėnė
Fidijaus skulptūros romėniška kopija

 

Pagrindinis senovės graikų pastato tipas yra šventykla.

 

 

 

 

Atėnės šventykla
Skulptūroje vyrauja kultinės skulptūros ir dekoracinės frizų skulptūros.

 

 

 

Partenono frizo reljefas. 440 m. pr. Kr.

Senovės graikų tapybos nėra išlikę. Apie graikų tapybą galima spręsti iš to meto aprašymų ir romėnų kopijų. 

 

 

 

Romėnų mozaika vaizduoja Aleksandrą ir Darėją mūšyje prie Iso
Puiki antikos vazų tapyba rodo šios dailės šakos kokybę.

 

 

 

 

Raudonfigūrė graikų vaza

Į puslapio pradžią

Atgal

 

Stilistiniu požiūriu senovės graikų meną galima skirstyti į keturis didesnius tarpsnius.

 

1. Geometrinis menas (1050-700 m. pr. Kr.). Šiuo laikotarpiu didžioji skulptūra dar nežinoma. Kuriama mažoji plastika iš molio, akmens ir metalo. 

Keramika puošiama linijiniais geometriniais raštais – tai juostos iš meandrų ir kitų ornamentų. Nuo 8 a. pr. Kr. geometrinį raštą papildo žvėrių ir žmonių figūros.

Graikų keramika. Ankstyvieji kūriniai puošiami geometriniais raštais 
ir žmonių bei gyvūnų siluetais. VII a. pr. Kr.

 

2. Archainis menas (700–500 m. pr. Kr.) šiam laikotarpiui būdinga monumentali architektūra ir plastika. 

Architektūroje, remiantis medžio ir molio senosios statybos patirtimi, 8 ir ypač 7 a. pr. Kr. statomos akmens šventyklos. 

Poseidono šventykla

 

Tuo laikotarpiu susiklostė šventyklos pagrindinė architektūros forma: stačiakampė patalpa kulto atvaizdui (skulptūrai) su prieangiu, apsuptu kolonomis. Buvo statoma iš tašyto marmuro, ar kalkakmenio blokų. 

 

6 a. pr. Kr. viduryje galutinai susiformavo dorėninės architektūros stilius, o nuo 5 a. pr. Kr. – jonėnų stilius. 
Remiantis šių stilių orderiais, šventyklų pastatų dalys išlaiko griežtas tam tikro stiliaus proporcijas.

Į puslapio pradžią

Atgal

 

Archaikos laikotarpiu prasidėjo akmens, bronzos ir molio monumentaliosios skulptūros raida.
Pagrindinės temos: kūras ir kora. 
 Kūras – stovinčio nuogo jaunuolio figūra, vaizduojanti ir dievą, ir atletą, ir mirusįjį. 

Kora – apsirengusios moters statula, vaizduojanti deivę arba auką dievams. 
Šiose skulptūrose nėra jokių individualių bruožų. 
Figūros frontalios, statiškos. 
Žingsnio stovėsena ir prie šonų prispaustos rankos, galbūt rodo senovės Rytų ir senovės Egipto dailės įtaką. 

Kūras (jaunuolis) apie 530 m. pr. Kr.  

Kora apie 500 m. pr. Kr.

 

Archainės plastikos ypatumas – vadinama „archainė šypsena”: lūpų kampučiai kilstelėti lyg šypsantis; daugelio manymu, tai esąs pirmasis mėginimas perteikti sielos būseną.

Apie archainę tapybą galima spręsti tik iš kelių keramikos ir marmuro plokščių, nes sieninės tapybos neišliko.

 

3. Klasikinis menas (500–300 m. pr. Kr) architektūroje toliau tobulinamos proporcijos ir formos, visų pirma šventyklų statyboje. Dorėninį stilių vis dažniau keičia jonėninis. Apie 400 m. pr. Kr. buvo sukurtas korintinis kapitelis, tačiau jis plačiau paplito tik helenistiniu laikotarpiu.

 

 

Partenonas
pastaytas Iktino
5 a. pr. Kr.

 

Miestų statyba virsta savarankiška architektūros šaka. Pirmą kartą mėginama jungti pastatus į kompleksą. Žymiausias šio laikotarpio architektūrinis kompleksas – Atėnų akropolis.


Atėnų Akropolis. Rekonstrukcija Atėnų Akropolis šiais laikais

 

Nikės šventykla

Kariatidės Erechtejone

Partenono frizas

 

Į puslapio pradžią

Atgal

 

Skulptūroje, įveikus archainį sąstingį pasukama į tikslią žmogaus anatomijos studiją. Tikroviškas nuogo kūno, jo judesio atvaizdas pasidaro pagrindiniu.

 

 

Dzeusas arba Poseidonas. Bronzinė skulptūra. 460-450 m. pr. Kr.

 

 

Skulptorius Polikletas, kūręs daugiausia nuogus atletus, įvedė kontrapostą. 
Klasikos laikams priklauso ir kiti žymūs skulptoriai: Lisipas, Mironas, Fidijas ir Praksitelis.

 


Polikletas. Ieties nešėjas. 450 m. pr. Kr.

 

Mironas. Disko metikas (Diskobolas). 
Romėnų marmurinė kopija. 450 m. pr. Kr.

 

 

Partenonas. Šiaurinis frizas. Raiteliai Panatenėjų procesijoje. 
438-432 m. pr. Kr.

Svarbiausi išlikę kūriniai: Olimpijos Dzeuso šventyklos metopos (~460 m. pr. Kr.), 
Atėnų akropolio Partenono frizas (5 a. pr. Kr. II p.) ir bronzinė skulptūra “Dievas iš jūros” (~ 450 m. pr. Kr.).

 

   

   „Dievas iš jūros”
   Apie 450 m. pr. Kr.

 

 

 

 

Lisipas. Apoksiomenas. 
315 m. pr. Kr.

Belvederio Apolonas. 
Apie 4 a. pr. Kr.

 

Į puslapio pradžią

Atgal

To meto vazų tapyboje vyrauja raudonfigūris stilius. 

 

 

 

Graikų vazų tapyba
Heraklio ir Hebės vestuvės ant Olimpo kalno.
400-330 m. pr. Kr.

 

4. Helenistinis menas (4–1 a. pr. Kr.). Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų graikų valstybė išsiplėtė į Artimuosius Rytus, taigi, senovės graikų menas įsiviešpatavo kolonijose. 

Šiuo laikotarpiu architektūroje įsivyrauja jonėnų ir korintinis orderiai. 

Galiausiai juos bandoma jungti.

Atsiranda nauji puošnių, reprezentacinių pastatų tipai. 
Žymiausiais statinys – Pergamo altorius.

Pergamo altorius.
Berlyno muziejus.

Urbanistiniu atžvilgiu mieste dominavo didelė, puošni prekybos aikštė, maudyklos, parkai, teatrai; pasirodo ir naujas pastato tipas – biblioteka. Aleksandrija – ryškus atikinio miesto pavyzdys. Miestą suprojektavo pats Aleksandras Didysis.

Pergamo miesto rekonstrukcija.

 

Skulptūros kūrėjai, užuot kūrę prie architektūros derančias pavienes skulptūras, ėmėsi savarankiškų figūrų grupių.

 

 

Samotrakės Nikė. Apie 190 m. pr. Kr.

Figūros vaizduojamos dinamiškame, įstrižame judesyje.

 

 

Laokoontas su sūnumis. Romėnų marmurinė kopija.
Apie 25 m. pr. Kr. 

 

 

Mirštantis vergas. Romėnų marmurinė kopija. 240 m.
 

 

Pergamas. Didysis Dzeuso altorius.
Rytinio frizo fragmentas. 180-175 m. pr. Kr.

 
Tapybos originalų neišliko. Tarp Pompėjos Misterijų viloje rastų freskų yra keletas helenistinės tapybos kopijų.

 

Į puslapio pradžią

Atgal