BIZANTIJA

BIZANTIJOS MENAS

Rytų Romos imperijos menas. Laikomas ankstyvosios krikščionybės meno sudedamąja dalimi.

Bizantiškasis stilius, viduramžių architektūros ir dailės stilius, plėtotas 6–15 a. Bizantijos imperijoje, taip pat pasireiškęs kaimyniniuose kraštuose. Susiformuoja žlugus Romos imperijai.

Bizantija tapo graikiškųjų meno tradicijų saugotoja ir tęsėja, kita vertus, ją veikė ir į prabangą linkę Rytai. Ji klostėsi veikiama helenizmo, senovės Romos ir ankstyvosios krikščionybės, Artimųjų Rytų architektūros ir dailės.

Šv. Sofijos soboro interjeras. 6 a.
Konstantinopolis (dabartinis Stambulas)

Ravena. San Vitalės bažnyčia.
Imperatorius Justinianas su svita. Mozaika.

Jo ištakos siejamos su oficialiu krikščionybės įsitvirtinimu (313 m.) Romos imperijoje, centralizuota Bizantijos imperatoriaus, kuris buvo pasaulietinis ir dvasinis vadovas, valdžia bei rūmų kultūra.

Ravena. San Vitalės bažnyčia.
Imperatorienė Teodora su svita. Mozaika.

Imperatorius Justinianas su svita. Fragmentai. Mozaika.
Ravena. San Vitalės bažnyčia

Šio stiliaus centras – Bizantijos imperijos sostinė Konstantinopolis (nuo 330 m., kai imperatorius Konstantinas Bizantiją pavadino Konstantinopoliu, iki 1453 m., kai Konstantinopolį užėmė turkai).

Imperatorius Konstantinas. Romėnų skulptūra

Šio stiliaus periferiniai židiniai – vienuolynai, kuriuose puoselėtos vietinės meno mokyklos.
Klestėjimo laikotarpiu bizantiškas stilius apėmė didžiulę teritoriją: Graikiją, Užkaukazę, Šiaurės Egiptą, Siriją, kitus kraštus, kuriuose ryškėjo regioninės stilistinės pakraipos.

Sienos, arkos ir skliautai puošti mozaikomis,
vaizduojančiomis šventuosiuos ir bažnyčios tėvus.
Šv. Jurgio bažnyčia Armėnijoje.

Bizantijos dailę lėmė krikščionybės teologija ir neoplatonizmo idėjos. Šio stiliaus menui būdingas simboliškumas, misticizmas, sąlygiškas, kanonizuotas vaizdavimas. Plėtota pasaulietinė (neišliko) ir sakralinė architektūra, sienų tapyba.

Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų ir Konstantinas su Elena.
Šv. Sofijos soboras. 11 a. mozaika

Bizantijos menas suklestėjo imperatoriaus Justiniano laikais (526-565 m.).

Justinianas dovanoja
Mergelei Marijai su kūdikiu ant rankų
šv. Sofijos soboro modelį.
Pietinio įėjimo mozaikos fragmentas.
Šv. Sofijos soboras.

Valstybės suklestėjimo laikotarpiu susiformuoja pagrindiniai maldos namų tipai.
Vakarinėje imperijos dalyje – bazilikinio plano pastatai,
Rytinėje – kryžiaus-kupolinės cerkvės.
Žymiausi architektūros kūriniai – kupolinis Šv. Sofijos (Hagia Sophia) soboras Konstantinopolyje ir aštuoniakampė centriško plano San Vitalės bažnyčia Ravenoje.

Šv. Sofijos soboro izomerija. Pjūvis.
Rolandas Meistonas (Rowland J. Mainstone).

San Vitalės bažnyčia. Ravena.

Šv. Sofijos soboras Konstantinopolyje (dabar Stambulas)

Ravenoje išliko ir ankstyvųjų mozaikų.

Imperatorienė Teodora.
Mozaikos fragmentas.
San Vitalės bažnyčia. Ravena.

Susiformuoja krikščioniškoji ikonografija. Vidinės patalpų sienos gausiai puošiamos spalvingomis mozaikomis, kurių pagrindinės temos – biblijiniai siužetai.
Mozaika vaizduojanti Kristų. Fragmentas. Šv. Sofijos soboras.

Išdėstant sieninę tapybą ir mozaikas griežtai laikomasi tam tikrų taisyklių.

Kupole vaizduotas Kristus Visavaldis (Pantokratorius), dažnai iki juosmens, apsuptas arkangelų ar apaštalų, centrinėje apsidėje – Dievo motina Oranta (stovinti figūra su pakeltomis maldai rankomis) arba Marija soste, apsidės šonų viršuje – arkangelai, apačioje – apaštalai, Bažnyčios Tėvai, pranašai, valdovai. Pastatų burėse paprastai komponuoti evangelistai, ant stulpų – Apreiškimo scena, transepto sienose – Kristaus ir Marijos gyvenimo vaizdai.

Krikštykla
Šv. Morkaus bažnyčia. Venecija

Kristus, visatos valdovas,
Švč. Mergelė Marija su kūdikiu ir šventieji. Sicilija

Dangiškąją hierarchiją atitiko figūrų dydžiai: didžiausias – Kristus Visavaldis, mažiausi – mirtingieji žemės valdovai. Kompozicijoms būdinga atvirkštinė perspektyva, frontalumas, linearizmas, ryškios spalvos, auksiniai arba žydri fonai, simbolizuojantys amžinybę, žmonių figūros schematiškos, išilgintos, plokščios, lyg bekūnės.
Vakarinėje sienoje vaizduotas Paskutinysis Teismas.

Kristus, visatos valdovas.
Sicilija

Bizantijos mene nesutinkame skulptūros, tačiau klesti tapyba. Ją matome cerkvėse, rankraštinių knygų miniatiūrose.
Tapomos ikonos – šventieji paveikslai.
Pravoslavų tikėjimą išpažįstančiose šalyse iki mūsų dienų ikonos tapomos prisilaikant Bizantijoje nustatytų taisyklių.

Marija su kūdikiu ant rankų. Vladimiro ikona

Žlugus Bizantijos imperijai, bizantinis stilius gyvavo ortodoksų kraštuose.

Rusijoje – iki 17 a. pab., jo formos stilizuotos 19 a.–20 a.pr.

Šv. Luko vienuolynas. Phocis. Graikija. 1021 m.


Persikūnijimas. Apsidės mozaikos. Šv. Katarinos vienuolynas. Sinajus. 565-66 m.	Persikūnijimas (fragmentas). Šv. Katarinos vienuolyno apsidės mozaika. Sinajus. 565-66 m.


Apreiškimas. Novgorodo mokykla. 12 a.	Kristus Pantokratorius. Ikona. 13 a.


Šv. Jurgis. 14 a. rusų ikona	A. Rubliovas. Šv. trejybė 15 a.	Apraudojimas. 15 a. rusų ikona


Leonas dovanoja bibliją Theotokui. Leono biblija. 930-40 m.	Šv. Mikalojus su abatais Makaru ir Konstantinu. Leono biblija. 930-34 m.