BIZANTIJOS MENAS Rytų Romos imperijos menas. Laikomas ankstyvosios krikščionybės meno sudedamąja dalimi. |
Bizantiškasis stilius, viduramžių architektūros ir dailės stilius, plėtotas 6–15 a. Bizantijos imperijoje, taip pat pasireiškęs kaimyniniuose kraštuose. Susiformuoja žlugus Romos imperijai.
Bizantija tapo graikiškųjų meno tradicijų saugotoja ir tęsėja, kita vertus, ją veikė ir į prabangą linkę Rytai. Ji klostėsi veikiama helenizmo, senovės Romos ir ankstyvosios krikščionybės, Artimųjų Rytų architektūros ir dailės.
Šv. Sofijos
soboro interjeras. 6 a. |
Ravena.
San Vitalės bažnyčia.
Jo ištakos siejamos su oficialiu krikščionybės įsitvirtinimu (313 m.) Romos imperijoje, centralizuota Bizantijos imperatoriaus, kuris buvo pasaulietinis ir dvasinis vadovas, valdžia bei rūmų kultūra.
Ravena. San Vitalės bažnyčia. |
|
|
Šio stiliaus centras – Bizantijos imperijos sostinė Konstantinopolis (nuo 330 m., kai imperatorius Konstantinas Bizantiją pavadino Konstantinopoliu, iki 1453 m., kai Konstantinopolį užėmė turkai). Imperatorius Konstantinas. Romėnų skulptūra |
Šio stiliaus
periferiniai
židiniai – vienuolynai, kuriuose puoselėtos vietinės meno mokyklos. Sienos, arkos
ir skliautai puošti mozaikomis, |
|
Bizantijos dailę lėmė krikščionybės teologija ir neoplatonizmo idėjos. Šio stiliaus menui būdingas simboliškumas, misticizmas, sąlygiškas, kanonizuotas vaizdavimas. Plėtota pasaulietinė (neišliko) ir sakralinė architektūra, sienų tapyba.
Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų ir Konstantinas
su Elena. |
Bizantijos menas suklestėjo imperatoriaus Justiniano laikais (526-565 m.).
Justinianas dovanoja |
|
Valstybės suklestėjimo laikotarpiu susiformuoja pagrindiniai maldos namų
tipai.
Šv.
Sofijos soboro izomerija. Pjūvis. |
|
|
San Vitalės bažnyčia.
Ravena.
|
Šv. Sofijos soboras Konstantinopolyje (dabar
Stambulas)
|
Susiformuoja krikščioniškoji
ikonografija. Vidinės patalpų sienos gausiai puošiamos spalvingomis
mozaikomis, kurių pagrindinės temos – biblijiniai siužetai. Išdėstant sieninę tapybą ir mozaikas griežtai laikomasi tam tikrų taisyklių. |
Kupole vaizduotas Kristus Visavaldis (Pantokratorius), dažnai iki juosmens, apsuptas arkangelų ar apaštalų, centrinėje apsidėje – Dievo motina Oranta (stovinti figūra su pakeltomis maldai rankomis) arba Marija soste, apsidės šonų viršuje – arkangelai, apačioje – apaštalai, Bažnyčios Tėvai, pranašai, valdovai. Pastatų burėse paprastai komponuoti evangelistai, ant stulpų – Apreiškimo scena, transepto sienose – Kristaus ir Marijos gyvenimo vaizdai. |
Krikštykla |
Kristus, visatos valdovas, |
Dangiškąją hierarchiją
atitiko figūrų dydžiai: didžiausias – Kristus Visavaldis, mažiausi –
mirtingieji žemės valdovai. Kompozicijoms būdinga atvirkštinė perspektyva,
frontalumas, linearizmas, ryškios spalvos, auksiniai arba žydri fonai,
simbolizuojantys amžinybę, žmonių figūros schematiškos, išilgintos, plokščios,
lyg bekūnės.
|
Bizantijos mene nesutinkame skulptūros, tačiau klesti tapyba. Ją matome cerkvėse,
rankraštinių knygų miniatiūrose. Marija su kūdikiu ant rankų. Vladimiro ikona |
Žlugus Bizantijos imperijai, bizantinis stilius gyvavo ortodoksų kraštuose. Rusijoje – iki 17 a. pab., jo formos stilizuotos 19 a.–20 a.pr. Šv. Luko vienuolynas. Phocis. Graikija. 1021 m. |
Šv. Jurgis. 14 a. rusų ikona | A. Rubliovas. Šv. trejybė 15 a. | Apraudojimas. 15 a. rusų ikona |
Persikūnijimas.
|
Persikūnijimas
(fragmentas). Šv. Katarinos vienuolyno apsidės mozaika. Sinajus. 565-66 m. |
Leonas dovanoja bibliją Theotokui. Leono biblija. 930-40 m. |
Šv. Mikalojus su abatais Makaru ir Konstantinu. Leono biblija. 930-34 m. |
|
|
|
|