Skiriami šie renesanso laikotarpiai - protorenesansas ir du pagrindiniai renesanso tarpsniai: ankstyvasis (15 a.) ir brandusis (15 a. pab. - 16 a. I ketv.). Kai kurie tyrinėtojai nurodo ir vėlyvojo renesanso laikotarpį (16 a. II-IV ketv.), kitų priskiriamą manierizmui.

Protorenesansas (gr. protos + renesansas) – vėlyvųjų viduramžių laikotarpis prieš renesansą.

Džiotas. Kristaus išdavimas 
(Judo pabučiavimas). 
Freska. Arenos koplyčia. Paduja. Apie 1302 m.

13 a. vidurio -  14 a. pr. Italijos kultūra. Tuo metu buvo susidomėta antikos paveldu ir gamtos studijomis, pagausėjo pasaulietinės kultūros apraiškų. Architektūroje paplito harmoningesnės formos, pradėta taikyti antikinių orderių elementus. Dailėje siekta tikroviškesnio vaizdavimo būdo ir trimatės erdvės įspūdžio. Šie principai labiausiai išryškėjo Džioto tapyboje. Naujos tendencijos pynėsi su gotikos, romanikos bruožais, Bizantijos meno tradicijomis.
Protorenesanso kultūros židiniai – Toskanos srities miestai (Florencija, Piza, Siena ir kt.)

Šiuo pereinamuoju laikotarpiu buvo parengtas vėlesnis Renesanso meno suklestėjimas. Florencijoje socialiniai pokyčiai buvo spartesni nei kituose Italijos miestuose, todėl čia ankščiausiai pastebimos humanizmo idėjų užuomazgos ir susidomėjimas senosios dailės palikimu. 

Anksčiausiai meninės protorenesanso idėjos pasireiškė apie 1260 m. metus skulptoriaus Nikolo Pizano (Nicola Pisano) sukurtuose Pizos krikštyklos-sakyklos reljefuose, kur realistiškai pavaizduotos Biblijos personažų figūros.

Nicola Pizanas.
Sakykla. Pizos krikštykla. 1260 m.

 

Tapyboje naująją erą pradėjo Džiotas (Giotto di Bondone) apie 1350 metus. Kai kurie dailės istorikai, atsižvelgdami į religingą Džioto darbų tematiką,  priskiria jo tapybą ne renesansui, o vėlyvajai gotikai.

 Ligi šiol tapyba buvo neatsiejamai susijusi su architektūros dekoravimu ar rankraščių iliustravimu. Džiotas atvėrė kelią paveikslui, kaip savarankiškam kūriniui.

Dailininko individualumas ir formos naujumas atsiskleidžia Paduvos Arenos koplyčioje (Capella dell’Arena). Gotikos ir neobizantinio stiliaus ornamentiką čia pakeitė kompozicija, perteikianti trimatę erdvę. 

Peizažas bei architektūros motyvai freskoje supaprastinti - pagrindinis dėmesys suteiktas figūroms. Dailininkas šviesotamsos būdu suapvalino figūras. 

Džiotas. 
Freskos Paduvoje. 1303-05 m.

Į puslapio pradžią

atgal

Ankstyvojo renesanso laikais – nuo 1430 iki 1500 m. – klestėjo visos meno šakos: architektūra, skulptūra, tapyba. 

Ankstyvasis renesansas susiformavo ir suklestėjo Florencijoje (Florencijos mokykla), plėtojosi Bolonijoje, Feraroje, Mantujoje, Milane (Milano mokykla), Paduvoje (Paduvos mokykla), Perudžoje (Umbrijos mokykla), Sienoje (Sienos mokykla), Urbine, Veronoje, kt. Italijos miestuose.
Šis laikotarpis Italijoje buvo vienas sudėtingiausių, nes jo metu iškilę ir suklestėję meninės mokyklos tarp savęs konkuravo ir veikė viena kitą. 

Strocių rūmai. Florencija

Botičelis. 
Džiuljano Mediči portretas. 1478 m.

Žymiausią vaidmenį ankstyvajame renesanse suvaidino Florencijos mokykla. Apie 1400 m. Florencija – tai pirklių, politikų, bankininkų, amatininkų miestas, beveik ištisai valdomas Medičių. Florencijoje dailininkui ir jo kūrybai buvo skiriama daugiau dėmesio nei kur kitur Europoje. Dailininkai iškyla į pirmąsias visuomenės gretas, užima svarbius valstybinius postus. 
Žymesni šio laikotarpio skulptoriai: Gibertis, Donatelas, dela Robija šeima, Verokjas. 
Pagarsėjo tapytojai: Beatas fra Andželikas, Mazačas, Botičelis, Pjetras dela Frančeskas, Fra Filipo Lipis, Mantenja,  Antonelas da Mesina, Učelas.

Lorencas Gibertis (Lorenzo Ghiberti) - ankstyvojo renesanso italų skulptorius, auksakalys ir menotyrininkas. 1401 m. Florencijoje buvo paskelbtas krikštyklos durų konkursas. Šį konkursą laimėjo Lorenco Giberčio projektas. 
1425-52 m. Gibertis kūrė savo šedevrą – Florencijos baptisterijos trečiųjų bronzinių durų reljefus. Šias duris Mikelandželas pavadino dar ir dabar vartojamu “Rojaus vartų” vardu.

Isaoko auka. Giberčio reljefas Florencijos baptisterijos durims. 1401 m.

Gibertis
Baptisterijos trečiosios durys.
1425-52 m.

Tačiau didžiausias novatorius skulptūroje buvo Giberčio mokinys Donatelas (Donatello), kuris kartu su architektu Filipu Bruneleskiu ir tapytoju Mazaču yra laikomi Italijos Renesanso pradininkais dailėje. Visose skulptūros srityse dirbęs Donatelas ne tik labai nutolo nuo viduramžių skulptūros tradicijų, bet ir sukūrė naują, nė kiek nepagražintą, išraiškingą žmogaus figūros vaizdavimo būdą.
Žymiausias kūrinys – „Dovydas", sukurtas apie 1430 m., – pirmoji nuo antikos taikų savarankiška apvalioji skulptūra iš bronzos.

Donatelas. Dovydas. 1430-1432 m.

Renesanso skulptūra vystėsi dviem kryptimis. Ir toliau buvo kuriama religinio turinio darbai altoriams, krikštykloms bei sakykloms puošti. Tačiau vis didesnis dėmesys buvo skiriamas pasaulietinei skulptūrai, kurios plėtotę skatino kolekcionierių ir mecenatų užsakymai. Skulptūros puošė miestų aikštes, vidinius rūmų kiemus ir sodus. Buvo atgaivintos raitelių skulptūros tradicijos. Donatelas ir Verokjas sukūrė ir pirmąsias su architektūra nesusietas statulas. 

Verokjas. Pulko vadas Koleonis. Venecija. 1480 m.

Į puslapio pradžią

atgal

Ankstyvojo Renesanso architektūrai buvo būdingas sekimas antikine architektūra. Tai reiškėsi daugiau antikinės orderių sistemos perėmimu, negu tiesioginiu jos pamėgdžiojimu. 

Bruneleskis. Santa Marija del Fiori katedros kupolas.

Florencijos katedros kupolas tebėra dominuojantis virš miesto ir yra jo simbolis.

Naujosios architektūros atsiradimas Italijoje siejamas su Filipo Bruneleskio (Filippo Brunalleschi) vardu. 
Labiausiai jį išgarsino  Florencijos Santa Maria del Fiori katedros kupolo sprendimas. Bruneleskio kupolo projektas buvo novatoriškas savo inžinerinio sprendimo originalumu. Jis suprojektavo tuščiavidurį kupolą, susidedantį iš dviejų sluoksnių, kurių vidinis, padalytas į aštuonias dalis, atiliko atraminę funkciją.

Ankstyvojo Renesanso tapytojams rūpėjo perteikti gamtos erdviškumą, tad jiems iškilo trečiojo matavimo problema. Prasidėjo nuodugnios gamtos studijos, buvo visiškai atsisakyta viduramžiais priimtų tapybos normų. 
Dailininkai išdėstė figūras ir daiktus paveikslo erdvėje remdamasis optikos taisyklėmis. Tapyba neišvengiamai suartėjo su mokslu, erdvės formavimas ėmė remtis linijinės perspektyvos dėsniais. 

  Beatas fra Anželikas. Apreiškimas. Freska.
San Marko vienuolynas. Florencija. 1430 m.

Perspektyvai nužymėti labiausiai tiko tiesiosios daiktų kraštinės, todėl dažniausiai buvo naudojami architektūros elementai.
Tapyboje geometrinę perspektyvą pirmąkart aptinkame Florencijos Santa Marija Novelos bažnyčios freskoje „Šventoji Trejybė" - bendrame tapytojo Mazačo (Masaccio) ir architekto Bruneleskio darbe. Geometrijos taikymas ir rėmimasis perspektyvos dėsniais buvo pagrindinė florentietiškosios tapybos problema. Erdvės konstravimas plokštumoje atvėrė dailininkams naujas kompozicijos galimybes. Paveiksle jau galima pasirinkti daugybę veiksmo planų, bet dailininkai dažniausiai apsiribodavo trimis ar keturiais. Žemai esanti horizonto linija žmonių figūras darydavo monumentalesnes.

Mazačas. Šventoji Trejybė. Florencijos Santa Marija Novelos bažnyčios freska.  

Mazačas. Teofilio sūnaus prikėlimas ir Šventas Petras soste
1426-27 m. Brankači koplyčia. Florencija

Ankstyvojo Renesanso meistrų kompozicijos neretai primena sustabdytą scenos veiksmą, kurio veikėjai sustatyti tam tikruose planuose, aprėminti architektūra. Jie veidu, žvilgsniu arba gestu kreipiasi į žiūrovą. Daugiafigūrėse kompozicijose pagrindinis veikėjas paprastai įkomponuojamas simetrinėje paveikslo ašyje arba perspektyvos linijų susikirtimo lauke.

Į puslapio pradžią

atgal

Ankstyvojo Renesanso tapytojai sukūrė kerinčios moters, energingo bebaimio kovotojo tipus, žemiškais jausmais pagyvino religines scenas ir ypač supoetino Mariją, laikančią ant kelių kūdikėlį Kristų. 
Mariją jie pavertė švelnia tobulo grožio Madona.

Botičelis. Madona su kūdikiu

Ankstyvojo Renesanso tapyba vystėsi netolygiai. Tarp novatoriškai nusiteikusių bei tiksliuosius mokslus į pagalbą pasitelkusių Florencijos tapytojų iškiliausi buvo Mazačas, Paolas Učelas, Fra Filipas Lipis.

Mazačas pirmasis sienų tapyboje panaudojo erdvinę perspektyvą. Jis savo monumentaliuose darbuose neieškojo demonstratyvių jos efektų. Paveikslų erdvė natūrali ir paprasta, o peizaže ir architektūroje vengiama nereikalingo detalizavimo ir estetizavimo. Formos visumą dailininkas modeliuoja pasitelkdamas šviesos ir šešėlių žaismą, smarkiai sušvelnindamas figūrų kontrastus. 

 Mazačas. Šv. Petras ir šv. Jonas dalina išmaldą.

Naują, pasaulietišką Madonos su kūdikiu tipą sukūrė tapytojas Fra Filipas Lipis (Fra Fillipo Lippi), Dievo Motiną pavaizduodamas kaip jauną ir gražią šviesiaplaukę švelnių veido bruožų florentietę aukšta kakta ir kukliai nudelbtu žvilgsniu. 

Fra Filipas Lipis. Madona su kūdikiu

Učelas. San Romano mūšis. 
Tempera ant medžio. 1454-57 m.

Tapytojas Paolas Učelas  (Paolo Uccello) buvo L.Giberčio mokinys ir  bendradarbis, kai šis kūrė Florencijos baptisterijos bronzines duris. Jis buvo laikomas vienu universaliausių ir labiausiai linkusių eksperimentuoti dailininkų. Detalūs konstrukciniai piešiniai rodo, kad dailininkas su moksliniu kruopštumu studijavo perspektyvos dėsnius.

Kiek nuošaliau nuo technikos ir stiliaus naujovių liko Beatas Fra Andželikas (Fra Beato Angelico), kūręs žavias rojaus ir angelų vizijas, naudojęs daug aukso ir grynas aiškias spalvas, kurių netikėti spontaniški deriniai yra vieni gražiausių italų tapyboje.
Jo kompozicijose yra ir erdvinė perspektyva.

Beatas Fra Andželikas. Apreiškimas. Prado muziejus. Madridas. 1432 m.   Freskos fragmentas. San Marko vienuolynas. Florencija

Beato Fra  Andželiko tapyba davė pradžią naujai Florencijos tapytojų kartai, kuri kūryboje ieškojo daugiau poezijos, estetizavimo, plataus atpasakojimo, o ne moksliško racionalumo.

Į puslapio pradžią

atgal

Sandras Botičelis (Sandro Botticelli) - žymiausias ankstyvojo renesanso atstovas. Florencijoje buvo Lorenco Medičio (Medici) rūmų  tapytoju. Jis išsiugdė savitą stilių, išreikštą aiškiomis linijomis ir ryškiai stilizuotomis formomis. Figūrų modeliavime juntama labai subtili šviesotamsos tapyba. 

Botičelis. Veneros gimimas. 1480 m.

Botičelis. Pavasaris. 1477-80 m.

 
Jo kūrybą sudaro gausybė alegorinių ir antikos mitologijos paveikslų, portretų, šventųjų atvaizdų ir biblijinių siužetų. Garsiausių Botičelio darbų „Veneros gimimas" ir „Pavasaris" atsiradimas siejamas su žavėjimusi antika, poezija bei mitologija. 

Pjetras dela Frančeska. Jėzaus nuplakimas. 
Apie 1460 m.

Pjetras dela Frančeska (Pietro della Francesca) - vienas  didžiausių Florencijos tapybos novatorių. Jis dirbo daugelyje Italijos miestų. Ne tik tapydamas, bet ir teoriškai domėjosi centrine perspektyva, dailininkas paliko du traktatus: „Apie perspektyvą tapyboje" ir „Apie penkis reguliariuosius kūnus". Jis buvo įvaldęs plastišką figūrų vaizdavimą erdvėje, oro ir spalvų perspektyvą, matematiškai apskaičiuotas kompozicijas. 

Pjetras dela Frančeska. Batista Sforza ir Frederikas Montefeltro. Diptikas. 1465-66 m.

Vienas žymiausių Šiaurės Italijos ankstyvojo renesanso atstovų buvo tapytojas ir vario raižytojas Mantenja (Andrea Mantegna). 
Stiprių impulsų jam teikė Donatelo kūryba ir perspektyvos studijos. Jo vaizduojamos erdvės aiškiai regimos iki pat tolimojo plano. Tai pasiekiama sąmoningai, naudojantis perspektyvos priemonėmis. Kompozicijai būdingas griežtas linijiškumas. 

Mantenja. Kristus alyvų kalne. 1459 m.

Savo kūriniuose Mantenja ypač ištobulino kūno plastinį ir anatominį vaizdavimą. Vienas garsiausių  jo molbertinių paveikslų biblijine tema ir maksimaliu rakursu nutapytas „Miręs Kristus, apraudamas Marijos ir Šv. Juozapo”.

Mantenja. 
Miręs Kristus, apraudamas Marijos ir Šv. Juozapo.

Į puslapio pradžią

atgal

Brandusis renesansas (15 a. pab. – 16 a. I ketv.). Visi 15 a. dailės laimėjimai susiję su brandžiojo renesanso meistrų darbais. 
15 a. dailininkai skyrė tiek pat dėmesio žmogui, kiek ir jo aplinkai bei buičiai, o 16 a. idealus žmogus virto centrine dailės kūrinių figūra. Renesanso žmogus - tobulas tiek fizine, tiek dvasine prasme. 
16 a. – harmonijos ir pusiausvyros laikotarpis visose menų srityse.

Žmogaus, kaip individualios asmenybės, idėja atsispindėjo ne tik Brandžiojo Renesanso kūriniuose, ją išreiškė ir pačių kūrėjų universalumas.
Apie Leonardą da Vinčį, kaip ir apie daugelį kitų, galime kalbėti kaip apie tapytoją, skulptorių, poetą, kompozitorių, inžinierių, mokslininką.
Žmogaus individualumo ir universalumo idėjos įkūnijimas tapo aukščiausia humanistinės filosofijos išraiška, pakylėjusia Renesanso meną į iki šiol dar nematytas aukštumas.

Leonardas da Vinčis.
Žmogaus kūno proporcijos. Piešinys.

15 a. pagrindinis meno centras buvo Florencija. Šis miestas subrandino tris iškiliausius Brandžiojo Renesanso dailininkus: Leonardą da Vinčį, Mikelandželą ir Rafaelį. 

Filipas Bruneleskis. Pacų (Paci) koplyčia. Florencija

15 ir 16 amžių sandūroje vis didesnę reikšmę įgyja Roma – miestas, iki tol neturėjęs aiškiai suformuluotų meninių tradicijų. 16 a. pradžioje Roma, būdama gerokai Italijos ribas peržengusio katalikiškojo pasaulio sostinė, sutraukė garsiausius to meto kūrėjus. Romos popiežius Julijus II, pelnęs autoritetą kaip vienas iškiliausių menų globėjų, sudarė dailininkams puikias sąlygas, ėmė mecenuoti jų kūrybą. 

Mikelandželas 
Paminklas Julijui II Romoje. 1545 m.

Iki pat 1530 metų  Florencija kartu su Roma sudarė vieną bendrą Toskanijos-Romos dailės mokyklą, klestėjusią pirmuosius tris 16 a. dešimtmečius. Tuo metu Italijos tapyba įgijo neregėtą autoritetą visoje Europoje. Aplankyti Romą ir susipažinti su jos meistrų darbais svajojo kiekvienas dailininkas. Į Romą traukė italų tapybos korifėjai. Čia buvo kaupiamos ir antikinio meno kolekcijos. Tačiau antikos vizija buvo perteikiama visiškai naujomis priemonėmis. Klasikinė Renesanso dailė visų pirma pasireiškė asmenybės ir visuomenės santykių, gamtos ir abstraktaus grožio harmonija.
Bruneleskis. Pacų (Pazzi) koplyčios interjeras. Florencija. 1430 m.

Brandžiojo renesanso kultūros židiniai – Roma ir Venecija (Venecijos mokykla). To laikotarpio architektai Bramantė, Mikelandželas, Sansovinas (Jacopo Sansovino) suprojektavo monumentalių pastatų, didelių ansamblių.

Bramantė (Donato Bramante; tikr. D. d'Angelo Lazzari)  italų renesanso architektas ir tapytojas. 1499 m. jis persikėlė į Romą. Tarnaudamas pas popiežių Aleksandrą VI, be kita ko, sukūrė apvalios antikinės šventyklos formos vadinamą Tempjetą („Šventyklėlė") San Pietro in Montorio vienuolyne. Dirbo ir popiežiaujant Julijui II, kurio užsakymu 1506 m. parengė Šv. Petro bazilikos rekonstrukcijos projektą, vėliau dirbusių architektų, beje, gerokai pakeistą. Centriškų pastatų projektai, jo parengti drauge su Leonardu da Vinčiu, turėjo didžiulę įtaką italų brandžiojo renesanso architektūrai. 

Donatas Bramantė. Tempjeta. Roma. 1502 m.

Į puslapio pradžią

atgal

Činkvečento tapybos epochą pradėjo Botičelio amžininkas Leonardas da Vinčis.

Leonardas da Vinčis. Dama su šermuonėliu.

Leonardas da Vinčis. Keltuvo piešinys.

Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci) - italų tapytojas, piešėjas, skulptorius, architektas, inžinierius, išradėjas ir gamtos tyrinėtojas, ryškiausiai įkūnijęs žmogaus universalumo idėją, meną ir mokslą jis laikė lygiavertėmis gamtos pažinimo priemonėmis. 
Leonardo nuomone, kuo gilesnės žinios apie pasaulį ir gamtą, tuo pilnesnis ir geresnis yra menas. Jis dirbo bemaž visose meno srityse, bet tapybą laikė tobuliausia ir sunkiausia meninės veiklos sritimi, teikiančia daugiausia galimybių gamtai pažinti.

Meno ir technikos žinių Leonardas da Vinčis sėmėsi iš Florencijos dailininko Verokjo, kurio dirbtuvėje darbavosi maždaug iki 1478 m.
Jau viename iš pirmųjų paveikslų "Šv. Jeronimas" (apie 1480 m., neužbaigtas) vartoja savitą stilistinę priemonę - sfumatą (tapymas be ryškių kontūrų).

Leonardas da Vinčis.  Šv. Jeronimas.

Verokjas. Kristaus krikštas. 
Kairįjį  angelą nutapė Leonardas da Vinčis.

1482 m. Milane stojo į tarnybą pas hercogą Liudviką Sforcą (Ludovico Sforza) – tapytoju, skulptoriumi ir techniniu karo patarėju. Reikšmingiausi šio laikotarpio kūriniai yra „Madona uolose"  ir garsioji freska „Paskutinė vakarienė" S. Maria dela Gracie vienuolyno refektoriume .

Leonardas da Vinčis. Paskutinė vakarienė. 1495-98 m.

Tuo pat metu jis sukūrė ir portretų  „Dama su šermuonėliu". 1500 m. grįžo į Florenciją; čia nutapė pav. „Šv. Ona su Mergele Marija ir Kūdikiu Jėzumi"  ir „Džiokonda"  („Mona Lisa").

Leonardas da Vinčis. Mona Liza. 1503 m.

Leonardas da Vinčis. 
Šv. Ona su Mergele Marija ir Kūdikiu Jėzum. Piešinys ir tapybos darbas.

Į puslapio pradžią

atgal

 Mikelandželas (Michelangelo Buonaroti) visų pirma buvo skulptorius, o po to tapytojas ir architektas; savo daugiapusiškumu - universalus renesanso saulėlydžio genijus; baroko pirmtakas.
Mikelandželo dėmesio centre buvo žmogaus figūra. Išdidintas, heroizuotas, įtemptas žmogaus kūnas turėjo išreikšti jo galią ir tvirtumą, pakilimus ir nuosmukius, susimąstymą ir kančią. Kaip ir Leonardas, Mikelandželas studijavo žmogaus anatomiją, tačiau ne iš smalsumo, o skatinamas kūrybinės aistros. 

Mikelandželas. Dovydas. 1501-04 m.

Mikelandželo ankstyvajai kūrybai turėjo įtakos domėjimasis antika (Lorenco di Mediči antikinės kolekcijos studijavimas) ir Džioto, Mazačio ir Donatelo darbai. Žymiausi jo jaunystės metų kūriniai – „Pieta" Romoje, Šv. Petro bazilikoje ir „Dovydas" Florencijos akademijoje su ryškia orientacija į antikinę skulptūrą.

Mikelandželas. Pieta. Šv. Petro bazilika. Roma. Apie 1498-1501 m.

1505 m. dailininkas buvo pakviestas į Romą kurti popiežiaus Julijaus II antkapinio paminklo. To pat meto darbai – sėdintis „Mozė" ir „Sukaustytas vergas". Paminklas, prie kurio Mikelandželas darbavosi daugiau kaip 30 metų, liko nebaigtas, nes skulptoriui vis tekdavo imtis kitų užsakymų.

Mikelandželas. Mozė. 1515-16 m.

Mikelandželas. Siksto koplyčios freskos.
Paskutinis teismas.

Nuo 1508 iki 1512 m. jis tapė Siksto koplyčios skliautus Vatikane; 1534-41 m. sukūrė „Paskutinio teismo" freską jos altorinei sienai. Siksto koplyčios freskos laikomos žymiausios tapytojo Mikelandželo kūriniais.

Mikelandželas. Siksto koplyčios freskos. Pasaulio sutvėrimas. Adomo sukūrimas.

Senojo Testamento scenose Siksto koplyčios skliautuose jis perteikia per žmonių figūras, kurių, išvengdamas bet kokios monotonijos, nepakartodamas nė vieno judesio, nė vienos formos, nutapė daugiau kaip šimtą.

Iš grandiozinės, vos dvidešimčia metų vėliau Siksto koplyčios sienoje nutapytos Paskutiniojo teismo scenos dvelkia nerimas ir tragizmo nuojauta, kurios nesušvelnina ir energingas Kristaus nepermaldaujamojo teisėjo – mostas. 

Į puslapio pradžią

atgal

Rafaelis (Raffael, tikr. Raffaello Santi) - renesanso tapytojas ir architektas, kaip novatorius gerokai nusileidžia Leonardui da Vinčiui ir Mikelandželui, kurių pasiekimais jis rėmėsi. Tačiau būtent Rafaelis yra laikomas svarbiausia Brandžiojo Renesanso figūra. Rafaelio paveikslai, kuriuose rafinuotumas jungiasi su paprastumu ir monumentalumu, linijų aiškumas – su solidžiomis formomis, visiškai atitiko amžinus grožio ir harmonijos postulatus. Aiškumas ir ideali harmonija – tai svarbiausia, kuo Rafaelis praturtino italų tapybą.

Rafaelis. Siksto madona. 1514 m.

1504 m. jis Florencijoje studijavo senųjų ir to meto meistrų kūrybą. Čia nutapė daug Madonų paveikslų, gerokai pranokstančių ankstyvojo renesanso stilių. 1508 m. Romoje Rafaelis stojo į popiežiaus Julijaus II tarnybą. Vatikane puošė popiežių rūmų sales vadinamas stansas, sienų ir lubų freskomis (1509-17 m.). Po Bramantės  mirties vadovavo Šv. Petro bazilikos statybai, kartu ir antikos paminklų apsaugai.

Rafaelio ištapytos Vatikano stansos.

Nutapė žymiausius ir meistriškiausius visų laikų molbertinius paveikslus (pvz., „Siksto Madona"). Visuotinai priimtu popiežiaus portreto tipu (vaizduojamas sėdintis, trijų ketvirčių profiliu) virto jo tapytas „Popiežiaus Leono X portretas". Savo tapyboje išreiškė brandžiojo renesanso idealus, pranokdamas visus amžininkus: siekė harmonijos ir aiškumo, stengėsi pavaizduoti naują žmogaus tipą, atitinkantį antikos idealus ir to meto humanizmo sampratą. 

Rafaelis. Popiežiaus Leono X portretas. 1517-18 m.

Į puslapio pradžią

atgal

Venecijos mokykla - viena svarbiausių italų tapybos mokyklų, ypač reikšminga 15 – 16 a. ir 18 a. 
Nuo 15 a. pab. vietoj temperinės tapybos ant lentų įsivyravo aliejinė tapyba ant lentų ir drobės.
Dėl drėgmės Venecijoje blogai išsilaikė freskos, todėl klestėjo aliejinė tapyba. 
Su Venecijos mokykla siejama koloristinės tapybos pradžia. 
Kūriniams būdinga plati spalvų gama, minkštas potėpis, laisva tapysena. Venecijos mokykla ilgiau nei kitos italų dailės mokyklos išsaugojo viduramžiškas vaizdavimo tradicijas. 

Džordžonė. Judita su Holoferno galva. 1502 m.

15 a. pr. vyravo dekoratyvi vėlyvoji gotika, sumišusi su bizantinio stiliaus elementais. Renesansas Venecijoje pasireiškė kiek vėliau nei Florencijos mokykloje - nuo 15 a. II ketvirčio. Tuomet formuojant Venecijos mokyklos principus svarbią reikšmę įgijo Bellini šeimos ypač Džiovanas Belinis (Giovanni Bellini) kūryba. 

Džovanas Belinis.  Dei Frari triptikas. Venecija. 1488 m.       Džiovanas Belinis. Altorinis paveikslas. 1485-1490 m.

 
16 a. išgarsėjo Džiordžonė (Giorgione), Ticijanas (Tiziano), Veronezė (Veronese). 17 a. Venecijos mokykla sumenko. Emocionali ir tapybiška ji atgimė 18 a. 

Renesanso stilistinė tąsa buvo manierizmas. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu nusivilta humanistiniais idealais. Pasireiškė manierizmo principai. Dailei būdingas dramatizmas, sudėtingos, didžiulių matmenų kompozicijos, spalvinė įtampa, šviesokaitos kontrastai.

Į puslapio pradžią

atgal