Renesanso įtaka buvo stipri visoje Europoje. Kiekviename krašte į šiaurę nuo Italijos jis įgijo savitų bruožų, tačiau iki pat 17 a. pradžios niekur visiškai neišstūmė Vėlyvosios gotikos.

16 a. pr. italų renesanso idėjos prekybinių, politinių, kultūrinių ryšių keliais ėmė plisti kitose Europos šalyse. Ten jos susipynė su vietinėmis tradicijomis, gajais vėlyvosios gotikos bruožais, manierizmo reiškiniais. Daugelyje Europos šalių renesanso dailė ir architektūra pasižymi mišriomis formomis, paviršutiniška antikos paveldo įtaka, todėl joms netaikoma italų renesanso periodizacija. 

H. Boschas. Pasaulio sutvėrimas. Užvertas suveriamas altorius. 1504 m.

Realistinės tendencijos išryškėjo 15 a. Nyderlandų menininkų kūryboje: Roberto Kampino, Jano van Eiko, Hanso Memlingo, Rogyro van der Veideno. 16 a. renesanso principai pasireiškė Ispanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose. Tapytojai Hieronimas Boschas, Piteris Breigelis, Lucas van Leyden), Vokietijoje (tapytojai Albrechtas Altdorferis, Lukas Kranachas Vyresnysis, Albrechtas Diureris, Hansas Holbeinas Jaunesnysis). 

H. Memlingas. Kristus tarp angelų.1490 m.

16 a. Šiaurės Europoje plitęs reformacijos judėjimas buvo palankus renesanso ideologijai, pasaulietinei dailei (portretui, buitiniam žanrui, peizažui, natiurmortui), grafikos ir knygos meno plėtotei.

A. Diureris. Valstiečių šokis. 1514 m.

Į puslapio pradžią

atgal

Anksčiausiai Renesanso idėjos išryškėjo Nyderlanduose, o tiksliau – pietinėje jos dalyje, Flandrijoje. 
Nyderlandų Naujojo stiliaus kūrėjai, kaip ir italų amžininkai, neatmetė internacionalinio stiliaus, perėmė jį kaip atskaitos tašką. 
15 a. Europos architektūra už Italijos ribų daugiausia išaugo iš gotikos tradicijų.

Renesansinė Šamboro pilis. Eksterjeras, laiptinė. Prancūzija. 1519-1524 m.

15 a. pirmojoje pusėje Flandrijoje gimė tapyba, kuri bandė spręsti tikroviškesnio vaizdo perteikimo problemas. Tačiau priešingai negu Italijos dailė, ji nesirėmė antikos palikimu, kadangi jo neturėjo. Flamandų renesansinei tapybai daugiau įtakos turėjo vitražai ar knygų iliuminacijos, plačiai paplitusios Burgundijoje, Prancūzijoje ir pačioje Flandrijoje. Flandrijoje nesusikūrė ir atskiros tapybos mokyklos, kadangi flamandų dailininkai, dažnai keliaudami iš vienos vietos į kitą, keisdavosi tarpusavyje savo patyrimu. 

Janas van Eikas. Kanauninko van der Paele madona.
Apie 1436 m.

Roberto Kampino (Robert Campin) altoriniuose paveiksluose pirmą kartą Flandrijos tapybos istorijoje perteikiamas tikrumo įspūdis, kurį sukelia neribotas erdvės gilumas, kasdienišką nuotaiką perteikiantys buitiniai motyvai. 
Sukurtoje kasdieniškoje aplinkoje pavaizduoti daiktai turi jau nebe simbolinę prasmę, o suteikia šventumo kasdienybei.
Dailininkas savo darbuose nupiešia kiekvieną detalę, pabrėždamas jos ypatumus: dydį, spalvą, medžiagiškumą. Šviesos pagalba kuriami minkšti šešėliai ir subtili spalvų gradacija. 

Kampinas. Apreiškimas. 
Mérode altoriaus centrinė dalis. 1425-28 m.

Tačiau Nyderlandų tapybos suklestėjimas labiausiai susijęs su Jano van Eiko (Jan van Eyck), kartu su savo broliu Hubertu nutapiusio įžymųjį Gento altorių, vardu. 
Janas van Eikas daugiausia dėmesio skyrė regimojo pasaulio perteikimui.
Jis  be galo kruopščiai ištapė vaizduojamų scenų detales, išryškindamas daiktų medžiagiškumą, suteikdamas savo kompozicijoms erdvės gilumo įspūdį. 

Janas van Eikas. Suskleistas Gento altorius. Šv. Bavono bažnyčia. 
Pabaigtas 1432 m. 

Tačiau viską apimantį erdvės gilumą, kokį matome Šv. Bavono bažnyčios altorinio paveikslo „Avinėlio garbinimas" centrinėje dalyje, van Eikas sukūrė remdamasis ne intuityviai nujaučiama geometrine perspektyva, o subtiliomis šviesos ir spalvos gradacijomis.

Janas van Eikas. Avinėlio garbinimas. Centrinė Gento altoriaus dalis.
Pabaigtas 1432 m.

Šis suveriamas altorius yra su stabilia vidurine dalimi ir dviem judamomis sąvaromis.
Realistinės žmonių figūros ir portretai, nepaprastai tikslios ir preciziškos detalės išreiškia naują, viduramžius pranokstantį santykį su tikrove.
Jo paveikslų ypatumas – tiksli atmosferinė perspektyva ir gerai apgalvota paveikslo erdvės vienovė.

Janas van Eikas. Atskleistas Gento altorius. Šv. Bavono bažnyčia. Pabaigtas 1432 m.

Koloristinio intensyvumo efektus tapytojas galėjo išgauti tik pasiteikęs aliejinės tapybos techniką, kurią nuo tol imta plačiai naudoti.
„Arnolfinių sužieduotuvės" - nepakartojamas savo koncepcija ir simbolių gausa paveikslas. 
Žmonės tapytojo paveiksluose yra ne tiek veikiantieji asmenys, kiek realūs tobulo ir nuostabaus Dievo sukurto pasaulio liudytojai.

Janas van Eikas. Arnolfinių sužieduotuvės. 1434 m.

Į puslapio pradžią

atgal

Vienintelis Flandrijos tapytojas, įtaigiausiai sugebėjęs perteikti Jano van Eiko dailės koncepciją, buvo Rogyras van der Veidenas (Rogier van der Weyden), tapęs beveik visas figūras vienoje plokštumoje, bet peizažą grindęs atmosferine perspektyva. 

Rogyras van der Veidenas. Šv. Luko Madona. (Šv. Lukas, tapantis Madoną)

Kiek ištęstos sutaurintos jo paveikslų figūros paryškina veidų, judesių, gestų išraišką ir suteikia kompozicijoms dramatizmo, net patoso elementų. Van der Veidenas buvo pelnęs didžiulę šlovę ir darė įtaką visai tolesnei 15 a. Flandrijos tapybai, kuri nestebino nei naujais atradimais, nei kokių nors ryškesnių emocijų perteikimu. 

Rogyras van der Veidenas. 
Nuėmimas nuo kryžiaus. Altoriaus paveikslas. 1435 m.

16 a. Flandrijos tapybą apibūdina du pagrindiniai bruožai: Italijos dailės asimiliavimas bei tradicinių religinių siužetų papildymas, įvedant naujas temas. Visi pasaulietiniai žanrai atsirado tarp 1500 ir 1600 metų. 

Natiurmortas, peizažas, buitinės scenos buvo neatsiejama Nyderlandų religinės tapybos dalis. Ilgainiui šie žanrai virto savarankiškais ar dominuojančiais. 

P.Breigelis. Ikaro kritimas.1558 m.

Į puslapio pradžią

atgal

 Nyderlandų tapytojo Hieronimo Boscho (Hieronymus Bosch, tikr. Jeroen Anthonisz. van Aken) kūrybą sudaro gausybė religinių alegorinių paveikslų ir moralizuojančių žanrinės tapybos darbų su šiek tiek erotiškomis detalėmis, perteiktomis fantastinių vizijų stiliumi.
Satyrinės, kitąkart groteskinės, skrupulingai nutapytos jo paveikslų figūros knibždėte knibžda šviesaus, puikaus peizažo fone.
Boschas motyvų dažnai sėmėsi iš Biblijos savaip perteikdamas krikščionišką ikonografiją.  

H. Boschas. Šieno vežimo triptikas. 
Suskleistas ir atskleistas vaizdas.

Vienas žymiausių 16 a. Nyderlandų tapytojų, tyrinėjusių peizažą ir valstiečių gyvenimą, buvo Piteris Breigelis Vyresnysis (Pieter Brueghel). 
Jo vaizduojamos scenos vyksta įspūdinguose Alpių gamtovaizdžiuose, tačiau gamta dailininkui kur kas daugiau, nei jo personažų gyvenamoji vieta.

Piteris Breigelis. Gyventojų surašymas Betliejuje. 1566 m.

Breigelio jėga slypi fantazijos kupinoje vaizduosenoje, kurios inspiracijų semtasi ir iš H. Boscho kūrinių ir iš Nyderlandų tapybos paveldo. Dailininkas iš to formuoja visai naują, savitą stilių.

Piteris Breigelis. Didelės žuvys ryja mažas. Piešinys plunksna. 
1556 m.

Į puslapio pradžią

atgal

15 a. į šiaurę nuo Alpių apibūdinamas kaip pirmasis molbertinės tapybos amžius. Ligi šiol čia, greta sienų tapybos, buvo kuriamos tik rankraštinių knygų miniatiūros, tapyba ant stiklo. Šiaurės renesanso šalių skulptoriai, dažnai tapė ir paveikslus. 
Apie 1430 m. naujasis flamandų realizmas pradėjo plisti Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Žymiausi vokiečių dailininkai: A.Diureris, L.Kranachas, M.Griunevaldas, H.Holbeinas, A.Altdorferis.

Svarbiausias Šiaurės šalių laimėjimas 15 a. – spausdintinės grafikos technikos išradimas, plačiai pradėtas naudoti tiek apipavidalinant knygas, tiek kuriant savarankiškus kūrinius. Pirmoji knyga buvo Maince po 1450 m. Johano Gutenbergo išspausdinta Biblija. 

Gutenbergas. Pirmoji išspausdinta Biblija. Maincas. 1454 m.

Knygų spausdinimas plačiai paplito visoje Europoje, pakeldamas civilizaciją į aukštesnį lygmenį. Neatsitiktinai kai kurie istorikai šį išradimą laiko savotiška skiriamąja linija tarp Viduramžių ir Naujųjų laikų.

A. Diureris. Melancholija. 1514 m.

Vokietijos dailėje spausdintinė grafika suvaidino ypatingą vaidmenį. Jos populiarumas buvo susijęs su Reformacijos plitimu. Naujas, liaudiškesnis ir plebėjiškesnis religijos tipas savo ruožtu formavo ir vokiečių tapybą, kuri iki pat 15 a. vidurio dar buvo cechinio pobūdžio ir tik religinė.

A.Diureris. Keturi raiteliai. Medžio raižinys iš Apokalipsės ciklo. 1498 m.

Žymiausias to laikotarpio dailininkas Albrechtas Diureris (Albrecht Diürer)  buvo grafikas, vario raižytojas, tapytojas, meno teoretikas, žymiausias Vokietijos renesanso dailininkas. 

Šedevrais laikomi jo 1513-14 sukurti lakštai „Riteris, giltinė ir velnias", „Šv. Jeronimas" ir „Melancholija”, kurie aiškinami kaip krikščionybės kelių dorybėn alegorijų trilogija, o apskritai laikomi vienu didžiausių grafikos laimėjimų.

A. Diureris. Šv. Mykolo kova su slibinu. 1498 m.

Garsios jo gamtos studijų akvarelės „Kiškis" (1502 m.) ir „Velėnos lopinėlis" (1503 m.).

A.Diureris. Kiškis. 1502 m.

Smarkiai individualizuoti jo autoportretai ir gausūs amžininkų atvaizdai spinduliuoja gyvą, žmogišką šilumą ir, nepaisant nedidelių mastelių, yra labai monumentalūs.

Svarbus jo ankstyvosios kūrybos tarpsnio laimėjimas yra autoportretai – įspūdingas išaugusios menininko savimonės liudijimas. Ypač tai pasakytina apie 1500 m. sukurta autoportretą, kompozicija ir vaizduosena primenantį viduramžių Kristaus paveikslą – tai tarsi nuoroda į dieviškąją meninės kūrybos prigimtį.

Diureris. Autoportretas. 1500 m.

A.Diureris. Paumgartnerio  altorius. 1502 m.

Diureris turėjo įkūręs savo dirbtuvę, kurioje tapė altorinius paveikslus, dažnai pasirinkdamas italų ir Nyderlandų pavyzdžio triptiko formą.
Minėtinas Paumgartnerio altorius (1501-04 m.) su tradiciniu donatorių šeimos atvaizdu vidurinėje dalyje (mažos besimeldžiančios figūros).
Be to, vienu iš žymiausių kūrinių laikomas Helerio altorius, kurio viduriniame paveiksle vaizduojamas Švenčiausios Margelės Marijos ėmimas į dangų (išlikusi tik kopija ir daugybė parengiamųjų studijų).

A.Diureris. Adomas ir Ieva. 1507 m.

A.Diureris. Keturi apaštalai. 1526 m.

Į puslapio pradžią

atgal

Fragmentiškas gamtos stebėjimas, jautrumas tam kas būdinga, iškilu ir nepakartojama, o ne tam, kas gražu ir harmoninga – visa tai ir sudaro Šiaurės tapybos realizmą. Jis dažnai mieliau siejamas su vėlyvąja viduramžių kultūros faze, o ne su tuo, ką vadiname antikinės kultūros paveldėtojoje Italijoje prasidėjusiu Atgimimu.

Lukas Kranachas Vyresnysis (Lucas Cranach) - vokiečių tapytojas, vario raižytojas ir grafikas. 
Jis kūrė piešinius meno raižiniams.
 Mokslo pradmenų įgijo pas tėvą. 
1501-04 m. gyveno Vienoje; 1505 m. būdamas kurfiursto Frydricho išmintingojo rūmų dailininku įsigijo didelę dirbtuvę Vitenberge. 
1523 m. Vitenberge jis įkūrė knygų spaustuvę. 

L.Kranachas. Adomas ir Ieva. Vario graviūra

Greta A.Diurerio (A.Dürer) ir A.Altdorferio Kranachas buvo vienas žymiausių vokiečių reformacijos dailės meistrų.
Savo išraiškinga ir drauge miela gamtovaizdžio traktuote jis prisidėjo prie Dunojaus mokyklos įkūrimo. 
Po kelionės į Nyderlandus 1508 m. jo darbuose išryškėjo tipiški manierizmo elementai.

L.Kranachas. Poilsis pakeliui į Egiptą. 1504 m.

Kranacho kūryboje padaugėjo ir vaizduojamų objektų. Pavyzdžiui, jau tapomas moters aktas. 
Žymiausiais kūriniais laikomi „Poilsis pakeliui į Egiptą” (1504 m.), „Venera ir amūras” (1509 m.) bei Bažnyčios reformatorių portretai. 

Į puslapio pradžią

atgal

Tačiau gamtos įvairovės, šviesos, erdvės, materijos perteikimu vokiečiai pralenkia italus. 
Panteistinis gamtos suvokimas, gilus jos jautimas siejamas su padidintu jautrumu atmosferiniams ir kosminiams reiškiniams. 
Gamta vokiečių peizažuose tampa tarsi didžiule scena, kurioje vyksta džiugus ir tragiškas gyvenimas. 
Albrechto Altdorferio (Albrecht Altdorfer) kūryboje yra peizažų, kurių pagrindinis herojus – gamta.

A. Altdorferis. Aleksandro mūšis. 1529 m.

Hansas Holbeinas Jaunesnysis (Hans Holbein) - renesanso epochos vokiečių tapytojas ir grafikas. Dailininkas apkeliavo Italiją, Prancūziją ir Nyderlandus, kol pagaliau 1532 m. apsistojo Anglijoje. 
Ten 1536 m. tapo karaliaus Henriko VIII rūmų dailininku. Šiose pareigose buvo atsakingas už visus meno reikalus nuo oficialių portretų iki papuošalų eskizų ir švenčių organizavimo. 

Holbeinas. Henrikas VIII. 1539 m.

Tačiau Holbeiną išgarsino jo sukurti portretai. 

Jis nesiėmė psichologinės interpretacijos ir apsiribodavo individualiais modelio bruožais, be to, gebėjo virtuoziškai perteikti drabužių spalvas bei medžiagiškumą. Dažną paveikslą papildo simbolinio pobūdžio daiktai; jie tiksliau apibūdina vaizduojamą asmenį arba suteikia kūriniui vanitas prasmę (pvz., „Prancūzijos pasiuntiniai Londone”, su anamorfozine kaukole). 

H.Holbeinas. Prancūzijos pasiuntiniai Londone. 1533 m.

Vėlyvuose kūriniuose dailininkas nebevaizdavo erdvės ir naudojo neutralų foną. 

H.Holbeinas. Rašantis Erazmas Roterdamietis. 1523 m.

Į puslapio pradžią

atgal