Dž. de la Tūras. Auklė

17 a. pasižymėjo individualių stilių gausa. Tuo metu egzistavo atskiroms mokykloms ar dailininkų kartoms būdingos stilistinės tendencijos, kurios netilpo į aprašytus rėmus.

Dž. de la Tūras. Atgailaujanti Magdalena. 1630 m. 

17 a. I pusės tapyboje susidarė olandų tapybai artima realistinė kryptis, poetizuojanti paprasto žmogaus gyvenimą (brolių Le Nenų) ir klasicistinė kryptis. Sustiprėjo italų dailės poveikis Džordžo de la Tūro (Georges de la Tour) darbuose. Akademistinių kompozicijų nutapė Nokolas Pusenas  (Nicolas Poussin), peizažų Klodas Lorenas (Claude Lorrain, tikr. C. Gellėe).

Lui Lenenas. Senelės aplankymas.

Tapytojas Džordžas de la Tūras (Georges de la Tour) buvo žymus prancūzų karavadžistas. La Tūras dirbo Liudviko XIV rūmų dailininku. Jis daugiausia kūrė nakties vaizdus, naudodamas dirbtinį apšvietimą ir stiprius šviesotamsos efektus. Šviesos šaltinis paprastai būdavo nepridengta žvakė arba deglas. Žmonių figūros jo darbuose labai plastiškos ir monumentalios. 

Dž. de la Tūras. Kortų sukčius. 1620-40 m.

 N.Pusenas. Peizažas su šv. Jonu. 1640 m.

Klasikinė tendencija. 17 a. Prancūzijoje formavosi į klasikinį idealą orientuota dailė. Ji rėmėsi universalių tobulai ir racionaliai sukomponuotų kompozicijų paieškomis, priešingomis baroko improvizacijai ir spontaniškumui.

Nikola Pusenas (Nicolas Poussin), didžiąją kūrybingąją gyvenimo dalį praleidęs Romoje, inspiruotas jos paminklų, rėmėsi romėniškojo reljefo komponavimo principais: kūrė subalansuotas, daugiau piešinio išraiška negu spalva paremtas kompozicijas.

N.Pusenas. Arkadijos piemenys. 1655 m.

Dailininkas mėgo graikų ir romėnų mitologines temas, kurias perkėlė į idealizuotą, didingą peizažą. Jo kompozicijos griežtos ir harmoningos.

Nikolo Puseno kūrybiniai siekiai buvo universalūs, išieškota etinė-filosofinė orientacija išskyrė jį iš kitų 17 a. prancūzų. 

N.Pusenas. Parnasas. 1626-27

K.Lorenas. Jūrų uostas. 1638 m.

Antika buvo ir Puseno amžininko Klodo Loreno (Claude Lorrain) įkvėpimo šaltinis. Lorenas tapė panoramiškus, elegiškus suarchitektūrintus peizažus, pripildytus šventyklų griuvėsių, pilnus šviesos. Tai - neišvengiamai nutolusios praeities vizijos. Perteiktas tipiškas 17 a. klasicizmas, kuris yra reflektyvus ir eklektiškas.

17 a. II pus. Prancūzijoje menas yra pajungtas karaliaus politinių projektų propagandai, jo asmens šlovinimui. Šias funkcijas nuo 1649 m. atliko Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija. 
Akademija, kurios tikslas buvo išlaisvinti dailininką iš cechų apribojimų ir pakelti jo intelektualinį bei socialinį statusą, pasidarė kūrybą reglamentuojančiu įrankiu. Čia sukurtos meno doktrinos buvo pačios griežčiausios Europoje.
Ir vis gi, klasicizmo tendencijos ima stiprėti kitų šalių mene. 17 a. II pusės Prancūzijos karaliaus dvaras tampa skonio ir mados etalonu visai Europai.

N.Pusenas. Konfirmacija.1637-40 m.

Į puslapio pradžią

atgal