Iki 16 a. Olandijos ir Belgijos menas sudarė vientisą Nyderlandų meną. 

Rubensas. Vaisių vainikas. 1618 m. 

16 a. pabaigoje Flandrijos (dabartinės Belgijos) menas sudaro atskirą nacionalinę mokyklą. 17 a. Flandrija liko karališkosios Ispanijos valdžioje. Paplito į prabangą linkęs barokas. Suklestėjo tapyba, įgijusi ryškių nacionalinių bruožų. Žymiausi flamandų dailininkai: P.P.Rubensas, A. van Deikas, J.Jordansas. Šie dailininkai tapė impozantiškus mitologinio ir religinio žanro paveikslus, portretus, peizažus. 
Jų kūriniai daugiausia dinamiškų kompozicijų, ryškaus kolorito dailė.

A. van Deikas. Autoportretas. 1622 m.

Piteris Paulius Rubensas (Rubens, Peter Paul)  buvo Flandrijos rūmų tapytojas, užėmė aukštus diplomatinius postus, gyveno nuosavuose prabangiuose rūmuose, vadovavo didžiausiai Europoje dailės dirbtuvei, kuri  vykdė Europos karalių ir turtingųjų katalikiškų ordinų užsakymus. 
Jis nepatyrė nesėkmių nei sukrėtimų, buvo laimingas su mokiniais, su šeima, daug keliavo, buvo turtingas.
Nors tuo pačiu metu Flandrijoje buvo ir kitų žymių dailininkų, bet jie suvokiami kaip „Rubenso draugija", arba „Rubenso mokykla".

P.Rubensas. Dailininkas su žmona Isabele Brant. 1609 m.

Rubensas, rėmėsi Italijos daile.  Būdamas jaunas, jis kelerius metus gyveno ir dirbo Mantujos hercogo rūmuose. Jį įkvėpė brandžiojo renesanso darbai, o taip pat Karavadžio paveikslai. 
1608 metais parvykęs į Antverpeną, jis pats ėmėsi kurti greta itališkosios, flamandišką baroko mokyklą .  
Kaip tikras baroko dailininkas, Rubensas vaizdavo nuogus ir pusiau apnuogintus kūnus

P.Rubensas. Trys gracijos. 

Dailininkas mėgo audringus judesius ir, kur tik įmanoma, įvedė grumtynių, kovos, vijimosi, įtemptų fizinių pastangų motyvus. Beveik visuose dideliuose Rubenso pagal užsakymą tapytuose paveiksluose viskas susimaišę vienon krūvon. 

P.Rubensas. Medžioklė Nile. 1615-16 m.

Vis dėlto jėzuitų ordinas buvo svarbiausias ir nuolatinis Rubenso užsakovas. 

P.Rubensas. Nuėmimas nuo kryžiaus

atgal

Tarp 17 a. alegorijų itin paplitusi žemiškos apoteozės tema. Ji klesti Europos kilmingųjų dvaruose. Rubenso “Medičių” cikle Prancūzijos karalius Henrikas IV ir karalienė Marija Mediči prilyginami Olimpo dievams, užima jų sostus ir nešioja jų atributus. Monumentali retoriška kompozicija išreiškia žemiškų valdovų dievišką didingumą.  

P.Rubensas. M.Mediči atvykimas į Marselio uostą. Fragmentas. 

Antonis van Deikas (Anthonis van Dyck) Flamandų tapytojas, po Rubenso - iškiliausias tapybos meistras. Skirtingai nuo Rubenso galios, jo kūriniams būdingas lengvumas ir grakštumas. Van Deikas labiausiai pasižymėjo kaip portretistas. Jis nutapė daug karaliaus šeimos ir aristokratų portretų ir ištobulino paradinio portreto žanrą.

A. van Deikas. Anglijos karaliaus Karolio I portretas. 1635 m.

 Vienas žymiausių 17 a. flamandų dailininkų buvo iš liaudies kilęs Jakobas Jordansas (Jacop Jordaens). Šio baroko epochos flamandų tapybos atstovo kūrybai būdingas gyvenimo džiaugsmas. 
Jordanso tapybos spektras labai platus: jis kūrė tiek religinio ir mitologinio turinio paveikslus, tiek portretus ir žanrinės tapybos darbus.

J.Jordansas. Pupų karalius. 

Flamandų tapytojas Francas Snaidersas (Franc Snyders) 1609 m. atvyko į Antverpeną ir ėmė darbuotis P.Rubenso dirbtuvėje. Jis išgarsėjo kaip monumentalių natiurmortų meistras. Snaiderso darbuose matome animalistines kompozicijas, gėlių bei vaisių natiurmortus.

F.Snaidersas. Natiurmortas su omaru ir vaisiais. 

Flamandų dailės palikimas palyginti neilgas – pirmoji 17 a. pusė. Nueina nuo scenos  Rubensas – ir flamandų dailė ima gyventi jo mokyklos atgarsiais bei motyvais: kuo toliau, tuo jie duslesni ir silpnesni.

atgal