15 a. pabaigoje Ispanijoje buvo įdomių gotikos dailininkų, labiausiai krypusių į Nyderlandų dailę, bei išlaikiusių taip pat maurų įtaką. 
16 a. šią kryptį išstumia idealizuojanti kryptis, kuri buvo dirbtinoka, kol susiformavo savita dailė. 

El Grekas. Šventa Trejybė. 1577 m.

Pirmas didis ispanų dailininkas dirbęs 16 ir 17 a. sandūroje buvo ne ispanas, o graikas iš Kretos salos, todėl jis ir gavo pravardę El Grekas  (El Greco, tikr. Domenikos Theotokopoulos), o tikrasis jo vardas – Domenikas Teotokopulis. Jaunystėje El Greko, matyt, tapė ikonas, mokėsi pas Ticianą ir tapo vienu garsiausiu Venecijos koloristu. To laikotarpio jo paveikslai – itališkos dvasios, bet turintys individualių bruožų. 

El Grekas. Kristus alyvų kalne. 1605-10 m.

1576 metais El Grekas atvyko į Ispaniją ir apsigyveno Tolede. Nuo tol uolėta Toledo panorama pavergė 
dailininko vaizduotę. Jis tapė miestą atskirai, ir kaip foną savo religiniams paveikslams, bei mitologinio siužeto darbams.
Sunku El Greko dailę priskirti kokiai nors krypčiai. Jo darbai turi manierizmo, baroko ir viduramžių bruožų. 

El Grekas. Toledo miesto vaizdas. 1597-99 m.

El Grekas puikiai žinojo perspektyvos, anatomijos, apšvietimo dėsnius, sąmoningai jų nesilaikė, siekdamas ypatingo išraiškingumo. Jo kompozicijos nutviekstos iliuzinių šviesos plyksnių, kurie neturi realiai pagrįsto vieno šaltinio.

El Grekas. Apreiškimas. 1595-1600 m.

El Grekas. Grafo Orgaso laidotuvės. 1586 m.

 Dailininkas buvo religingas, bet jo religingumas buvo keistas, nepanašus į įprastinį. 
Jis tapė įvairius variantus „Apreiškimo”, „Krikšto”, „Prisikėlimo”, „Šventos Dvasios pasirodymo”. Stebuklingus regėjimus traktavo kaip sapnus, veiksmą vystė ir žemėje ir danguje, derindamas tuos regėjimus kažkokioje terpinėje aplinkoje tarp žemės ir dangaus. 
Be to, jis tapė daug portretų. 
Garsiausias jo paveikslas „Grafo Orgaso laidotuvės”. 

Į puslapio pradžią

atgal

Ispanijoje dailę labai stipriai veikė bažnyčia. Šioje šalyje buvo daug vienuolių, o bažnytinės apeigos ir tradicijos buvo išsikeroję net ispanų buityje. Ispanijoje inkvizicija buvo tokia budri, kad tapyba tiesiog negalėjo egzistuoti šalia bažnyčių ir vienuolynų. Bažnyčia duodavo dailininkams užsakymus, diktuodavo temas ir daug ką drausdavo. Ispanų dailė dažniausia persmelkta religinių nuotaikų. 

F. de Surbaranas. Miręs Bonaventūra. 1629 m.

Francisko de Surbarano  (Francisco de Zurbaran),  didybė – paprastumo didybė. Jo paprastos kompozicijos sudarytos iš kelių figūrų oriomis ir natūraliomis pozomis. Surbarano šviesokaita „karavadžiška”. Jis įkvėptai tapė graudžius besimeldžiančių veidus, yra nutapęs žavių vaikų portretų, pavyzdžiui, „Marijos paauglystė” – mielos, kuklios mergytės, tikriausiai, savo dukters portretą.

F. de Surbaranas.  Šventoji Margarita. 1631 m.     F. de Surbaranas.  Marija vaikas. 1660 m.

F.Surbarano amžininkas Džiuzepė de Ribera  (Jusepe de Ribera)
gyvenimą suvokė dramatiškiau. Dauguma jo kūrinių nutapyta „kankinių gyvenimo” siužetais – šv. Baltramiejaus, šv. Sebastijono, šv. Luko gyvenimas. O kur kančia nevaizduojama, ten nelengvo gyvenimo scenos, nusikamavusių elgetų, piligrimų, luošių portretai.  Ilgainiui Ribera, kaip ir Surbaranas, šviesokaitos kontrastus ėmė švelninti ir šešėlius tapyti skaidresnius, o aplinką – šviesesnę. 

Ch. Ribera. "Trumpakojis". 1642 m.

Diegas Velaskesas  (Diego Velázquez) beveik keturiasdešimt metų buvo karaliaus Pilypo IV rūmų tapytoju, tapė paties karaliaus, jo vaikų, artimųjų, neūžaugų ir juokdarių, linksminusių karaliaus šeimą, portretus.  Tapydamas jaunas infantes, pro manieringas pozas, pro įmantrius apdarus parodydavo vaikų, kuriems atimta vaikystė, liūdesį. 

Velaskesas. Infantė Margarita Teresė. 1654 m.

Jis nutapė vos keletą paveikslų religinėmis ir mitologinėmis temomis ir vieną istorinį paveikslą „Bredos atidavimas”. 

D.Velaskesas. Bredos atidavimas. Apie 1635 m.

Velaskesas buvo psichologas, charakterių tapytojas. Tapydamas išsigimėlius – karaliaus juokdarius, jis matė ir parodydavo po jų negražia išore paslėptą žmogišką orumą, slaptas kančias.

D.Velaskesas. Neužauga Sebastian de Morra. 1645 m.

Įžymųjį kūrinį „Meninos” Velaskesas nutapė gyvenimo pabaigoje.

D.Velaskesas. Meninos. 1656-57 m.

Į puslapio pradžią

atgal