Rembrantas. Saskijos portretas. 1633 m.

Iki 16 a. Olandijos ir Belgijos menas sudarė vientisą Nyderlandų meną. Nuo 16 a. pab. susiformavo atskira olandų meno mokykla, pradėjo formuotis nacionalinė profesionalioji dailė. Jos raidai turėjo įtakos Nyderlandų ir italų (ypač Karavadžo) tapyba ir grafika. Negausi 17 a. skulptūra turėjo klasicizmo ir baroko bruožų.

17 a. tapybai būdinga tikroviškumas, meistriškas erdvės, oro, apšvietimo niuansų, daiktų medžiagiškumo perteikimas. Dominavo realistinė kryptis.
Bažnytinė dailė Olandijoje retai sutinkama. Nėra ir monarcho dvaro mecenato, o aristokratų skaičius – minimalus. Būtent miestelėnai, pirmiausia turtingas prekybinis miesto patriciatas, čia buvo pagrindiniai meno užsakovai.

P. de Hochas. Kaimo namas. 1665 m.

17 a. Olandijos tapyboje pereinama prie realaus, buitinio, materialaus pasaulio, gamtos įvairovės ir tiesos fiksavimo. Tapyba išreiškė įvairius olandų gyvenimo aspektus: vaizdavo jų namus, peizažus ir pačius žmones. Peizažas, natiurmortas ar buitinis žanras lygiaverčiai istoriniam ir mitologiniam paveikslui. Ypač suklestėjo portretas, grupinis portretas (F.Halsas), buitinis žanras (Vermeras, van Ostade, J.Stenas, P de Hochas, peizažas (Reisdalis), natiurmortas (V.Heda, V.Kalfas)

V.Heda. Natiurmortas. 1651 m.

Menas Olandijoje buvo turto investavimo priemonė. Jis buvo skirtas nedideliam ir jaukiam namų interjerui. Paveikslas kuriamas anoniminiam pirkėjui, todėl susiformavo meno rinka. Kiekvienas menininkas specializavosi kokiame nors siauresniame žanre.

J. de Hemas. Natiurmortas su vaisiais. 1648-49 m.

Piteris de Hochas (Pieter de Hooch) tapė sunkias, paprastas amžininkų figūras kukliuose interjeruose. Hocho interjerams būdingos pustuštės patalpos.  
Šiuose paveiksluose dažnai atsiveria vaizdas į gretimas patalpas ar kiemus. 
Griežta grindų plytelių tvarka sustiprina erdviškumo efektą. 
Pro atviras duris iš šalimais esančių kambarių sklinda netiesioginė šviesa.

P. de Hochas. Moteris ir jos tarnaitė. 1657 m.

Gerardas Terborchas (Gerard Ter Borch), Olandų žanrinių paveikslų ir portretų tapytojas. Jis tapė turtingesnius miesto gyventojus, rafinuotesnį tipažą žėrintį drabužių šilkais. Kūriniams būdingas medžiagiškumas ir rami, santūri gestų kalba. 

G.Terborchas. Damos tualetas. 1660 m.

atgal

J.Stenas. Girtuokliai. 1660 m.

Janas Stenas (Jan Steen) kūrė šeimyninius anekdotiškus kasdienybės vaizdelius. Dailininkas vaizdavo situacijas tiek iš paprastų žmonių, tiek iš pasiturinčių miestelėnų gyvenimo. Mažiau už humoristinius kūrinius žinomi J.Steno istoriniai, biblijiniai, mitologiniai paveikslai. Be to, diduma jo buitinio žanro paveikslų yra moralizuojančio didaktinio turinio, susijusio su tų laikų gyvenimu.

J.Stenas. Daktaras. 1658-62 m.

17 a. antroje pusėje Jakobo van Reisdalio (Jacob van Ruisdael), peizažuose augalai vešlūs ir didingi. Jo mėgstama tema buvo tolimi peizažai su neramiais debesimis, dažnai be žmonių ir matomi iš aukštesnio taško. Naujai vaizduojama šviesa ir dramatiški šešėlio kontrastai. Formos tapo medžiagiškesnės.

J.Reisdalis. Vandens malūnas.

F.Halsas. Karininkų banketas. 1616 m.

Su Franso Halso (Frans Hals) kūryba siejasi pirmas olandų portretinės tapybos suklestėjimas.  Halsas greitai plačiais potėpiais meistriškai fiksavo momentines muzikantų, čigonių, vaikų veidų išraiškas. Dailininkas tapė ir grupinius portretus. Jam pavyko laisvesne kompozicija pagyvinti šių grupinių portretų statišką figūrų sugrupavimą

Jano Vermero Delftiečio (Jan Vermeer van Delft) kūriniai - ramios kompozicijos, labai individualios technikos, perteikiančios vos jaučiamus tono pasikeitimus, vibruojančią šviesą. Jis išgarsėjo savo interjero ir žanrinės tapybos scenomis – rafinuoto kolorito, su mėlynos ir geltonos spalvos akcentais. Darbuose matomas dėmesys perspektyvos ir iliuzinės tapybos problemoms.

J.Vermeras. Moteris prie lango. 1660-62 m.

Žymiausias olandų dailininkas buvo Rembrantas (Rembrandt Harmensz van Rijn).
Jis buvo vienas iš nedaugelio olandų tapęs mitologines scenas, iliustravęs Biblijos istorijas.
Nedidelio formato, daugiausia religinio turinio paveikslams būdingi ryškūs šviesotamsos kontrastai ir dramatiškos, kone teatrališkos scenos

Rembrantas. Nuėmimas nuo kryžiaus. 1633-34 m.

1631 Rembrantas persikėlė į Amsterdamą. Ten tapo vienu populiariausiu tapytojų. Pradėjo tapyti grupinius portretus, biblijines scenas, peizažus ir taip išvengė tų laikų tapybai įprastos vieno kurio žanro specializacijos.

Rembrantas. Autoportretas su žmona Saskija. 1635 m.

Rembrantas. Nakties sargyba. 1642 m.

Sėkmingiausią kūrybos fazę apvainikavo itin reikšmingi kūriniai „Nakties sargyba" (1642) ir „Sūnaus palaidūno sugrįžimas" (1636).
Antroje gyvenimo pusėje jis prarado užsakovus ir ėmė tapyti neoficialius, labai intymius artimų žmonių portretus.

Rembranto palikimas apima apie 700 paveikslų, 300 ofortų ir 1600 piešinių. Rembrantas traktuotinas kaip vienas didžiausių ir savičiausių meistrų visoje dailės istorijoje.

atgal