Tai stilius,  paplitęs Europoje ir Lotynų Amerikoje. 
Meno istorijoje barokas pakeitė manierizmą ir savo ruožtu užleido vietą klasicizmui. Šis Europos meno stilius vėlyvoje fazėje Prancūzijoje ir Vokietijoje (ir Lietuvoje) įgavo specifinę rokoko (maždaug iki 1780 m.) formą.

L.Berninis, F.Borominis. Šv. Karolio prie keturių fontanų bažnyčios interjeras.
Roma. 1665-67 m.

Baroko meno kryptis atsirado Romoje ir išplito po visą Europą. Jo raida susijusi su kontrreformacija ir jėzuitų veikla, taip pat su monarchiniu valdymu ir reprezentacine feodalinių dvarų kultūra. Todėl barokas traktuojamas ir kaip kontrreformacijos bei absoliutizmo menas. Svarbiausi baroko puoselėtojai buvo Bažnyčia ir aristokratija, nes naujas meno stilius idealiai tiko jų reprezentacijai ir autoritarinių pretenzijų stiprinimui. Taigi barokas pasižymi pompastika ir puošnumu. 

L.Berninis. Šv. Petro aikštė ir bazilika. 
Roma. 1657-68 m. 

Visoms tos epochos meno šakoms būdingi šie bendri požymiai: galingas banguojantis judesys, polinkis į patosą bei teatrališkus efektus; iliuzoriškumas; plastinė modeliuotė naudojantis šviesotamsos poveikiu; visų meno šakų pritaikymas architektūrai, kuriant menų sintezės kūrinį. 

L.Berninis. Karališkieji laiptai (Scala Regia). Vatikanas.1663-66 m.

Šis principas ryškus monumentaliuose statinių ansambliuose, vienijančiuose architektūros, dekoratyvinės skulptūros, tapybos išraiškos priemones.
Ši visa aprėpiančios vienovės idėja įsitvirtino ir urbanistikoje, kuriai ši epocha skyrė didelę reikšmę. 

Kaizerio laiptai ir lubų freska, vaizduojanti kaizerio Karlo VI apoteozę. 

Į puslapio pradžią

atgal

Baroko architektūros tėvynė – Roma. 
Naujasis stilius pirmiausia įsitvirtino bažnyčių architektūroje. 
Barokas pradėjo formuotis Italijoje po Tridento susirinkimo (1563 m.), siekusio panaudoti dailę katalikybės propagandai. Skiriami trys stiliaus raidos tarpsniai: ankstyvasis (1585-1625 m.), brandusis (1625-75 m.), vėlyvasis (1675-1715 m.).

Pirmasis grynojo baroko statinys yra Jėzaus (II Gesu) bažnyčia Romoje, statyta Džakomo da Vinjolos ir Džakomo dela Portos (G. de Vignola ir G. della Porta). 

Dž. da Vinjola ir Dž.dela Porta. Jėzaus bažnyčia. Roma. 1575 m.

Bet stiliaus išplitimą visoje Europoje nulėmė Romos brandžiojo baroko šedevrai (apie 1630-80 m.), L. Berninio (G. L. Berninni) ir F. Borominio (F.Borromini) statiniai. 

L.Berninis, F.Borominis. 
Šv. Karolio prie keturių fontanų bažnyčia. 
Roma. 1665-67 m.

Stiprių dvasinių impulsų barokui teikė kontrreformacija, meno uždaviniu laikanti katalikybės stiprinimą, t. y. rekatalikizaciją. 
Ryškiai paženklintas kontrreformacijos idėjų, barokas išsirutuliojo ir suklestėjo tik katalikų šalyse. 

K.Maderna. Šv. Zuzanos bažnyčia. Roma1556-1629 m.

Tapyboje atsirado daug Šv. Rašto istoriją ir šventųjų gyvenimus vaizduojančių paveikslų, kuriuose transcendentinis turinys perteikiamas perdėm natūralistiškai. 
Tapyba, optiškai pralauždama sienų ir lubų plokštumas, kuria vientisos, begalinės interjerų erdvės iliuziją. Didelis vaidmuo tenka sienų bei lubų tapybai ir stiuko dekoracijoms. 

Pjetras da Kortona (Pietro da Cortona). 
Dieviškos apvaizdos triumfas (fragmentas). Freska. 
Barberini rūmai. Roma.
1633-39 m.

Į puslapio pradžią

atgal

Dinamiška ir tapybiška dekoratyvinė skulptūra atitinka neramų architektūros ritmą. Veržli vienovė būdinga ir baroko miesto struktūrai. Monumentalūs, puošnūs, plastiški fasadai statinius įkomponuoja į urbanistinę aplinką. Tiesios gatvės, jungiančios reprezentacines aikštes, atveria tolimas perspektyvas. Ekspresyvią pastatų ir skulptūrų kaitą pagyvina augmenija. 

Trevi fontanas. Roma. 1732-62 m. 

Fontanų, kanalų, tvenkinių vanduo sustiprina judėjimo pojūtį. Baroko architektūroje ir dailėje svarbu subjektyvus įspūdis, žiūrovo emocijų dinamika. 

L.Breninis. Keturių upių fontanas. Navonos aikštė. Roma. 1647-52 m.

Skulptūros ir tapybos kūriniai pasižymi dramatiška, patetiška temų interpretacija, teatriškumu. Figūros vaizduotos psichologizuotais veidais, iškalbingais gestais, energingais judesiais, sudėtingomis spiralinėmis pozomis. Kompozicijoje apstu kreivių, įstrižainių, formų kontrastų, šviesos ir tamsos efektų. Šiomis priemonėmis siekta žiūrovą įtraukti į iliuzinę meninio vaizdo erdvę, panaikinti ribą tarp fikcijos ir realybės. 

L.Berninis. Apolonas ir Dafnė.   1622-25 m.   L.Berninis. Dovydas. 1623 m.

Baroko dailėje akivaizdžios realistinės tendencijos. Dažnai siužetas traktuotas kaip konkretaus laiko veiksmas, taikyta fragmentinė kompozicija, imituota natūrali vaizduojamųjų objektų faktūra. 
Baroko vaizduosenos tikroviškumas – ekspresinės paskirties: taip stengtasi įtikinti ir sujaudinti žiūrovą.

Baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas. Piešinio figūros ir jų grupės pavaizduotos iškilmingai gestikuliuojančios, veidų išraiškos jausmingos. 

L.Berninis. Šv. Teresės ekstazė.
Santa Marija dela Vitoria bažnyčia. Roma. 1645-1652 m.

Plastika taip pat paženklinta dramatiškumo bei patoso, kuris matomas aktyvioje gestikuliacijoje ir banguojančiuose drabužiuose. Pagrindinė skulptorių veiklos sritis buvo bažnyčių ir rūmų dekoravimas, be kita ko, jie kūrė antkapinius paminklus ir portretinius biustus, raitelių statulas ir parkų skulptūras. Žymiausias skulptorius buvo Lorencas Berninis.

L.Berninis. Autoportretas. Terakota. 1670 m.

Vermeras. Dama prie klavesino. 1674-75 m.

atgal

Baroko stiliaus pastatas Viurcburge (Würzburg). Vokietija

Karalių rūmai ir vilos su didingais parkų ansambliais rodė diduomenės galią ir turtingumą. Ištaigingi didikų rūmai, kulto pastatai buvo puošiami freskomis, vidinės sienos – brangiais audiniais, parkuose įrengiami puošnūs fontanai. 

Lukas von Hildebrantas. Belvederio rūmai. Viena. 1714-22 m.

Baroko taikomoji dekoratyvinė dailė prabangi, didinga, paradinė. Jai būdinga įmantrios formos, sudėtingi kreivų linijų siluetai, tiršta ornamentinė puošyba, gausios skulptūrinės detalės, polichromija, paauksavimai.

Ankstyvojo laikotarpio architektūrai svarbūs jėzuitų architektų darbai (jėzuitų stilius) bei urbanistiniai Domeniko Fontanos projektai (popiežiaus Siksto V užsakymu vykdyti Romos pertvarkymai).

L.Berninis. Altorius. Šv. Petro bazilika. Roma. 1624-33 m.

L.Berninis. Šv. Petro sostas (altorius) ir baldakimas
Marmuras, bronza, baltas ir paauksuotas stiukas. 
Šv. Petro bazilika. Roma. 1657-66 m.

Suklestėjo molbertinė tapyba, kaip antai žanrinė tapyba, peizažas ir natiurmortas. Žymiausiu naujojo stiliaus pradininku buvo Mikelandželas da Karavadžas (Michelangelo Caravaggio), kurio šviesotamsos tapyba smarkiai paveikė kitus dailininkus (karavadžistai). 

Karavadžas. Laimės būrėja. 1596-97 m.

Kiti žymieji baroko tapybos meistrai – Antonis van Deikas (Sir Anthonis van Dyck), Klodas Lorenas (Claude Lorrain), Nikolas Pusenas (Nicolas Poussin), Rembrantas (Rembrandt Harmensz van Rijn), Piteris Paulius Rubensas (Piter Paul Rubens), Diegas Velaskesas (Diego Velázques).

N.Pusenas. Ir Arkadijoje esu. Apie 1655 m.

atgal

Brandžiajame periode sustiprėjo baroko emocionalumo, dinamiškumo tendencijos. Romoje kūrė tapytojas ir architektas Pjetras da Kortona (Pietro da Cortona). 
Vėlyvojo baroko formos lengvos, dekoratyvios. Kūriniuose ženkli techninė meistrystė. 
Palaipsniui vėlyvasis barokas peraugo į rokoko stilių.

Pjetras da Kortona. Aukso amžius. Freska. 
Piti (Pitti) rūmai. Florencija. 1641-46 m. 

Kitose šalyse baroko architektūrą ir dailę daugiausia platino atvykėliai italų meistrai. Tačiau už Italijos ribų baroko principai perimti kompromisiškai. Jie įsiliejo į vietines ikibarokinio meno tradicijas. 
Nuosekliausiai baroko tapyba pasireiškė Flandrijoje Rubenso (Peter Paul Rubens), A. van Deiko (Anthonis van Dyck), J.Jordanso (Jacob Jordaens) darbuose, architektūra – Vokietijoje ir Austrijoje.

Rubensas. Marijos Mediči atvykimas į Marselio uostą. Fragmentas. 

Prancūzijoje barokas siejosi su vyravusiu klasicizmu. Jo apraiškų būta skulptūrose, paveiksluose, dekoratyvinėje tapyboje. Ryškiausias prancūzų klasicistinio baroko pavyzdys – Versalio rūmų ansamblis. 

Savitai barokas plėtojosi Ispanijoje. Tapyboje reiškėsi realistinės tendencijos ir karavadžizmas šių dailininkų darbuose: Džiuzepės de Riberos (Jusepe de Ribera), Diego Velaskeso, (Diego Velázques), Bartalomėjaus Muriljo (Bartolomé Esteban Murillo). 
Klestėjo religinė drožybinė skulptūra; architektūra plėtojosi nuo santūrių formų iki ekstravagantiškos vietinės baroko atmainos. Iš Ispanijos baroko plito į ispanų Centrinės ir Pietų Amerikos kolonijas, iš Portugalijos – į Braziliją. Šis stilius pasireiškė Vidurio Europoje: Vengrijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje.

Velaskesas. Princas Karlas. 1635-36 m.

Vokietijoje jis dėl Trisdešimties metų karo ėmė reikštis gana vėlai, apie 1650 m. 
Bet būtent Pietų Vokietijos rūmų bei sakralinėje architektūroje barokas atsiskleidė visomis galiomis ir pasiekė klestėjimo viršūnę. 
Vokietijoje baroko architektūra suklestėjo tik 18 a., kai dirbo M.Popelmanas (M. Poppelmann) Drezdeno Cvingerio rūmų autorius, J.B.Neumanas projektavęs rezidenciją Viurcburge, 
broliai Asamai ir kt.