KLASICIZMAS (pranc. classicisme < Iot. classicus – pavyzdinis)

Tai Europos ir Šiaurės Amerikos meno stilius. 
Klasicizmas susiformavo 17 a. Prancūzijoje, o 18 -19 a. I pusėje paplito ir kitose šalyse. Šis meno stilius, kilęs iš Švietimo epochos idėjų ir klostėsi atsisakant baroko ir rokoko meno principų. Buvo priešinamasi manierizmui, karavadžizmui. 
Jo ištakos – antikinis menas. Herkulanumo ir Pompėjos iškasenos sužadino siekį vėl atgaivinti antikinį meną ir kultūrą, todėl buvo siekiama atgaivinti antikos ir brandžiojo renesanso idealus. 

Triumfo arka Paryžiuje. 1806-30 m.

Pagrindinis klasicizmo principas – „išaukštintas grožis ir rami didybė”. Menas turėjo mokyti, šlovinti dorybes ir smerkti ydas.

Ž.L.Davidas. Sokrato mirtis. 1787 m.

Tuo laikotarpiu miestuose buvo kuriamas taisyklingas gatvių tinklas, plačios atviros aikštės, dideli visuomeninių pastatų, rūmų ansambliai su taisyklingo planavimo sodais ir parkais. Šiam stiliui būdingos taisyklingos linijos ir plokštumos, simetrinis planavimas. Centrinė pastato fasado dalis priminė senovės graikų šventovę. 

Valstybės tarybos pastatas. Viena

Londono nacionalinė galerija. 1832-38 m.

Daugiausia buvo statomi centriško arba stačiakampio plano pastatai: rūmai, triumfo arkos, vilos, teatrai, mokyklos. 
Klasicizmo šalininkai teigė, kad pastato grožis priklauso ne nuo puošmenų, o nuo pastato harmonijos. 
Todėl pastatų formos projektuojamos paprastos, griežtos, atsisakoma puošmenų, kurių taip gausu buvo baroke. 
Klasicizmo architektūrai būdingi simetriški planai, aiškūs, logiški tūriai, orderiai. 

 
Šv. Pranciškaus ir Pauliaus bažnyčia. Neapolis. 1809

Panteonas. Šoninis fasadas. Paryžius

Atgal

A.Kanova. Paulina Borgezė kaip Venera. 1807 m.

A.Kanova. Amūras ir Psichė. 1785-95 m.

Klasicizmo skulptūra sekė antikiniu menu. 
Glotnus, poliruotas marmuro paviršius, tiksliai paryškinti siluetai suteikia statuloms šaltumo. Idealizuoti veido bruožai, figūrų gestai santūrūs, kaip antikinės kolonos ištįsę grakščios skulptūros.
Visuomeninių pastatų, triumfo arkų puošybai buvo naudojami reljefai. Reljefiniai papuošimai - figūrinės kompozicijos, vėliavos, skydai, ginklai ir trofėjai.

Žymiausi skulptoriai – Antonijus Kanova (Antonio Canova), Bertelis Torvaldsenas (Bertel Thorvaldsen).

F.Riudas. Marselietė.
Paryžiaus Triumfo arkos reljefas

Dailėje nustatyta griežta žanrų hierarchija. Aukštieji žanrai – istorinės, mitologinės, religinės scenos, žemieji – portretas, peizažas, natiurmortas. Vertinta aiški, vientisa, statiška kompozicija, formų monumentalumas, pusiausvyra, darna. Tapyboje remtasi tiksliu piešiniu, šviesokaita, gludžiu potėpiu, racionalia kolorito gradacija (rudos spalvos pirmajame paveikslo plane, žalios – antrajame, mėlynos – tolimajame).
Ž.L.Davidas. Madam Rekamjė portretas. 1800 m.

Temos beveik visada imamos iš antikinės mitologijos. Net amžininkams suteikiami antikinių herojų vaidmenys. Tapybai buvo sunku rasti autentiškų antikinių pavyzdžių, todėl tapytojai antikinę skulptūrą ėmė pavyzdžiu. Jie “lipdė” kūnų formas, pasitelkę šviesotamsą. Spalvos prislopintos, nesistengiant pertekti atspalvių ir spalvų perėjimų.

Ž.L.Davidas. Paris ir Elena. 1788 m.

Paprastai paveiksluose buvo vaizduojamos antikos laikų scenos, susijusios su to meto įvykiais. Parenkami pamokantys siužetai, herojų poelgiai vaizduojami kaip sektini.

Ž.L.Davidas. Horacijų priesaika. 1784 m.

Tapyboje didžiaisiais klasicizmo dailininkais laikomi prancūzai Žakas Luji Davidas (Jacques Louis David) ir Žanas Ogiustas Engras (Jean-Auguste Dominique Ingres). Jų kūriniams būdingi ryškūs kontūrai, subalansuota kompozicija ir reljefiška erdvės struktūra. 

Ž.O.Engras. Didžioji odaliska. 1814 m.

Klasicizmo negalima apibrėžti kaip uždaros epochos; jis klestėjo beveik tuo pačiu laikotarpiu kaip ir romantizmas, kita vertus, nėra aiškios ribos, skiriančios laiko atžvilgiu klasicizmą nuo atsirandančio istorizmo.

Ž.O.Engras. Napoleonas I imperatoriškame soste. 1806 m.

Atgal