ROMANTIZMAS (pranc. romantisme)  - 19 a. I pus. kultūrinis judėjimas; filosofinių ir estetinių, meninių idėjų bei tendencijų visuma. Tai 19 a. pradžioje susiformavusi pasaulėjauta, kuri užvaldė visas meno sritis – poeziją, muziką, tapybą ir kt., - tačiau neįgijo vientisos menininės raiškos. 

 

E.Delakrua. Laisvė barikadose. 1830 m.

Jis patyrė Didžiosios prancūzų revoliucijos keltų laisvės ir demokratijos idealų įtaką. Romantizmas neigė švietėjiškos filosofijos racionalizmą kėlė menininko vaizduotės, intuicijos, jausmų reikšmę, vertino kūrybos individualumą ir subjektyvumą. 

 

 

E.Delakrua. Skerdynės Kiose. 1824 m.

Romantizmo dailininkai linko į dramatizmą, patosą, religinę mistiką. Domėjosi istorija, folkloru, egzotinėmis kultūromis, transcendentiniais reiškiniais. Garbino gamtą, pirmykščių natūralių stichijų pasaulį. 

Jie priešinosi neoklasicizmo ir akademizmo įteisintoms griežtoms ikonografijos normoms bei vaizduosenos taisyklėms. 

 

Dailininkai romantikai nesukūrė savarankiškos, vientisos stilistinės sistemos. Jie rėmėsi neoklasicizmo, baroko, vėlyvuoju laikotarpiu - realizmo išraiškos priemonėmis. Kūriniams būdinga dinamiška kompozicija, ekspresyvi plastika, emocionalus meninis vaizdas.

J.M.Terneris. Pūga

F.Goja. 1808 gegužes 3 sušaudymas

 

Pirmiausia romantizmas subrendo Anglijoje ir Vokietijoje, vėliau Prancūzijoje. Jo principai pasireiškė Austrijos, Čekijos, Lenkijos, Rusijos, Ispanijos ir kitų šalių menininkų kūryboje. 

 


Nors romantizmas laikomas Europos kultūros reiškiniu, jo atšvaitų būta ir Šiaurės Amerikos dailėje (vad. Hudsono upės mokyklos tapyba).

T.Žeriko. Medūzos plaustas. 1819 m.

 

K.D.Frydrichas. Kryžius ant kalno. 1811 m.

 

Romantizmo tendencijos, atgimusios 19 a. pab. - 20 a. pr., dažnai įvardijamos neoromantizmo terminu. Vokietijoje ši epocha prasidėjo viešpataujant klasicizmui ir truko iki pat bydermejerio. Romantizmo judėjimas sėmėsi medžiagos iš viduramžių architektūros, prisiminė gotiką. Tapyboje - sakmes, pasakas, apskritai folklorą.

K.D.Frydrichas. 
Vyras ir moteris mėnesienoje. 1824 m.

 

Tapytojai (K.D.Friedrichas, F.Overbeckas, P.O.Runge) greta praeities temų buvo itin pamėgę gamtos motyvus, tapė poetiškus peizažus, kuriuose žmonės sudaro tik stafažą emocionaliai pakylėtoje girių, uolų, dangaus ir jūros scenose.

 
Į puslapio pradžią

Atgal

 

Ryškiausiai romantizmo idėjos atsiskleidė tapyboje (iš dalies grafikoje). Plėtojosi peizažas, istorinis žanras, portretas. Vaizduoti savojo laikmečio įvykiai bei praeities (ypač viduramžių) scenos, neretai sukurtos remiantis meninės prozos ir poezijos šaltiniais.

K.D.Frydrichas. Abatija ąžuolyne. 1809 m.

Ryškintas individualus dvasinis žmogaus pasaulis. Akcentuota spalva, šviesos ir šešėlių efektai. Žymesni tapytojai: Eženas Delakrua (Eugène Delacroix), Teodoras Žeriko (Gericault, Théodore) Prancūzijoje; Kasparas Davidas Frydrichas (Caspar David Friedrich) Vokietijoje; Francisko Goja (Francisco Goya) Ispanijoje; Viljamas Terneris (J.M.William Turner) ir prerafaelitai Anglijoje. Skulptūroje įsivyravo laisvesnė kompozicija, tapybiškas formų modeliavimas, kontrastinga šviesokaita.

T.Žeriko. Arklių kaustytojas. 1813-14 m.

 

Su romantizmu siejama naujausiųjų laikų dailės istorijos pradžia ir modernizmo estetikos prielaidos.
Bendresne prasme - emocionalumo, asmeniškumo, dramatizmo akcentavimas mene, dažnai plėtojant egzotiškus, literatūrinius, istorinius siužetus.

 

E.Delakrua. Alžyro moterys
Į puslapio pradžią

Atgal